Viena gražų rytą, undinėlė Arabina plaukiojo kartu su delfinais, žaidė,
juokėsi, buvo linksma, oras buvo šiltas ,jūra rami, tai rodė, jog jos tėvelis geros nuotaikos. Undinėlė varžėsi su delfinais kuris aukščiau išoks iš vandėns , taip bešokinėjant kažkas juos pastebėjo, o tas kažkas buvo du vaikinai kurie plaukiojo su kateriu, pristabdė ir laukė ,kada jie vėl išoks ta
paslaptinga būtybė.
-Kvaili, ten paprasčiausi delfinai,- po kurio laiko sako neiškentės vienas.
-Aš tau sakau, tikrai mačiau,- persisvėrė kitas norėdamas geriau įžiūrėti tą vietą kur nesenai matė šokinėjant kažka. Netrukus išoko delfinai, vaikinas taip išsigando,kad sudrebėjo ir įkrito
į jūrą,o plautki nemokėjo, bangos jį ėmė temti tolyn nuo katerio ,jo draugas irgi plaukti nemokėjo, o ką daryti nežinojo, nes gelbėjimo lemenių neturėjo, ėmė šaukti ir melsti pagalbos. Skęstantis draugas po truputi grimzdo į dugną ir štai netruksu išniro tikra gražuolė mergina, raudonplaukė ir
mėlynomis, kerinčiomis akimis.
-Sveikas ,- tarė Arabina ir pačiupo už rankos skęstantį.
-O ,- neteko žado.- Sveika. Ką tu čia vidurį jūros viena veiki? Kur tavo valtis ar kateris?
Undinėlė sukikeno ir kištelėjo savo uodegą. Vaikinas suprato,kad jo akys neabgavo jo, šis nustebo.
-Tu labai graži ,- nusišypsojo vaikinas. Netrukus priplaukė jo draugas su kateriu, visas persigandęs,jo veidas buvo baltas kaip sniegas.
-Pagal mano tėti, aš negaliu mylėti žemiečiu.. Mane nori ištekinti už to, kurio aš nemyliu, bet tu man patinki. Jei tave pabučiuosiu, tu tapsi toks
kaip aš ,- tarė Arabina. Vaikinas stipriai suspaudė jos ranką ir net nenorėjo išlipti iš vandens.
-Tai gal galėtum grečiau? Ačiū ,kad jį išgelbėjote mieloji,o dabar mes plauksime į krantą...- burbėjo ant katerio sėdintis draugas.
Tačiau tie du nekreipė į jį dėmesio.
-O jei
pasibučiuosime ir aš tapsiu toks kaip tu, tai tavo tėtis vis tiek supras, jog esu kitoks? ,- tarė vaikinas ir nubraukė Arabinos raudoną plaukų sruogą.
-Nežinau, bet jis mane nori ištekinti už kito, kurio aš nemyliu, nežinau ar verta rizikuoti , nes toks koks buvai, daugiau niekada
nebetaptum... Mano tėtis jūros valdoas, jei tave ištrems, turėsi gyventi vienas.
Vaikinas liūdnomis akimis žiūrėjo į undinėlę.
-Aš įsimylėjau tave,- tarė.- Prašau...
-Aš irgi tave myliu ,- tarė undinėlė ir nusišypsojo, jūros bangos padidėjo. - Mano tėtis pyksta..
Vaikinas
nekreipdamas dėmesio į stiprias bangas prilietė undinėles lūpas savomis, netrukus vandenyje plaukiojo nebe vaikino kojos,o pelekas.
-Sekmės jums,- tarė draugas ir nuplaukė,o tie du nuplaukė pas karalių.
-Sveiki didenybe,- nusilenkė vaikinas stipriai gniauždamas undinėles ranką. Jos
žvilgsnis buvo liūdnas, nes ji puikiai pažinojo savo tėtį.
-Kas jis toks Arabina?! ,- surmiaujo tėtis.
-Aš jį myliu, prašau tėti... -liūdnai tarė.
-Juk aš tau jau išrinkau mylimaji! Širdele! ,- papurtė galvą.
-Bet jis ne toks narsus ir drasus kaip manasis, juk sakei, kad
toks ir turi būti mano vyras.
-Na taip, bet kaip tai įrodysi?
-Jis gali nuplaukti į ryklio irštvą,- atsakė undinėlė.
-Na tegu.
Visi nuplaukė iki ryklio namų. Undinelė, vaikinas, tėtis, undinėlles sužadėtinis ir daugybę smalsuoslių žiūrovų. Vaikiną gniaužė baimė, bet jis
mylėjo undinėlė todėl pasiryžo, bet kam ir įplaukė ten, ryklis sau ramiai snaudė, pabuo ten apie pora minučių ir išlindo.
-Tu sakei tiesa, jis tikrai drasus! ,- tarė tėtis.
Tuomet undinėlė su vaikinu susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno
DDDDDDDDDDD
Jo apranga mano panelės ne kokia, bet norėjau,kad būtų panaši į undinėlė, Žalias sijonas nes jos uodega žalsva tokia,o galas toks kaip mėtinis, todėl batukus tokius padariau
)
Arabina,
Ji tokia mane
užknisantii, uhh.
