Antras pasaulinis karas

Labiausiai man ikrito šie
žodžiai to nuostabaus straipsnio kuriuos paskelbė beje žydas
Izrael Shamir jis pats pripažįsta, kad holokausto idiologija yra nusikaltimas prieš kitas tautas .

"Holokausto kultas - paprasčiausias eilinis būdas pasakyti, kad žydai visada nekaltai kenčia, o gojai visada kalti. Jeigu jūs atversite ikikarinius žydiškus arba judofilinius tekstus, tai pamatysite, kad vieta, kuri dabar skirta holokaustui, ir anksčiau tuščia nebuvo. Ją paprasčiausiai užpildė kiti siužetai: pogromai Rusijoje, Dreifuso byla, inkvizicija, ištrėmimai iš Ispanijos, Šventyklos sugriovimas ir žymia dalimi „kruvinieji priesakai".
Izrael Shamir. „Dr. Toaff „Kruvinoji Pascha".

Jei nezinojai, tai ir tarp cigonu vagiu esama. O visa kita demagogija, nes arabai galejo ne syki Izraeli sunaikint, bet ne asilu pisuokliams ta dalia.

1956 m.Įvykiai parodo kad esi neteisus. Kai Izraelis užpuolė Egiptą, Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie agresijos TSRS ir JAV dėka šis karas buvo nutrauktas. Taigi Izraeli remia pinigais ginklais technologijomis ,diplomatinę pagalbą , JAV ir galingiausios Europos valstybės , reikalui esant net savo kariuomenėm Izraeli gina . Būtent 8 milijonus gyventoju turintis Izraelis sąjungininku dėka įeiną į pačių galingiausiu karine prasme pasaulio šalių dešimtuką .

AR NORĖJO HITLERIS SUNAIKINTI SLAVUS?


Dmitrij Dimushkin

Didžioji dauguma mūsų amžininkų tvirtai įsitikinę tuo, kad į „nežmoniško fašizmo" planus įėjo milijonų slavų sunaikinimas. Šis įsitikinimas tiek stiprus, kad faktiškai pavirto į nekritkuojamą dogmą. Kartu su tuo susijusių įrodymų nacionalsocialistinės valstybės viršūnėlėse nerasta.
Tvirtinimų apie europinės TSRS dalies slavų sunaikinimą atsiradimas priskiriamas prie liūdnai pagarsėjusio Niunbergo tribunolo proceso laikų. Aišku ir iki Niurnbergo t.y. karo eigoje sąjungininkų „informacinio karo asai" periodiškai kartojo mintį apie „fašistų" norą sunaikinti milijonus žmonių, bet tada tai buvo tik propaganda ir, be to, labai grubiai sukirpta.
Kaip tezės apie slavų likvidvimą įrodymus manipuliatoriai parinko keletą „dokumentų". Svarbiausias iš jų yra taip vadinamas „Planas Ost". Pažymėtina, kad dokumentas iki šiol nerastas. Bet tuo labiau šis „dokumentas" figūravo Niurnbergo proceso eigoje, tiesa kaip kažkokios tai „pastabos ir pasiūlymai generaliniam Planui „Ost". Pastabų autorius buvo Okupuotų Rytų Teritorijų Ministerijos vieno iš skyrių viršininkas E. Wetzel. Visi Wetzel užrašai [juos sudarė pieštuku parašyti užrašai užrašų knygelėje] taip ir nebuvo paskelbti. Labiausiai išsamiu variantu jie paskelbti ??????-???????????? ???????"(? 1, 1960, ??. 87-98) „Kariniame-istoriniame žurnale"].

Paskelbtas šaltinis sudarytas iš keturių skyrių:
Bendros „Plano Ost" pastabos.

Bendros pastabos vokietinimo klausimu.

Lenkų klausimo sprendimas.

Būsimo elgesio su Rusijos gyventojais klausimas.

Pirmajame skyriuje Wetzel prisiliečia prie klausimo apie vokiečių perkėlimą į rytines teritorijas. Pirmuoju laikotarpiu tai turi sudaryti 4550 tūkst. žmonių skaičių.
„Rasiniu požiūriu nepageidaujami vietiniai gyventojai turi būti perkelti į Vakarų Sibirą. 5-6 mln. žydų turi būti likviduoti dar prieš pradedant perkėlimą".
Toliau Wetzel pažymi Rytų tautų rasinės sudėties duomenų apskaitos būtinybę
Antrajame skyriuje valdininkas išnagrinėja priemones, skirtas taip vadinamam „suvokietinimui" [įjungimas į Reicho orbitą „vietinių vokiečių kilmės gyventojų turinčių nordiškosios rasės požymių"]. Beje, žinomi tarybiniai pseudo-istorikai „hitlerologai" D.Melnikovas ir L.Čiornaja savo „darbuose" siūlo suprasti „suvokietinimą" kaip fizinį sunaikinimą. Tai yra, pagal šių talentingų žydų publicistų nuomonę, naciai planavo sunaikinti nordiškosios rasės atstovus... Įdomus atradimas!

iajame skyriuje Wetzel vadina lenkus „pačia pavojingiausia tauta". Kartu su tuo jis pažymi „kad lenkų klausimo negalima išspręsti lenkų sunaikinimu" kadangi „toks sprendimas amžinai apsunkintų vokiečių tautos sąžinę ir jie prarastų visų simpatijas".
Ketvirtame skyriuje pastabų autorius su pagyrimu atsiliepia apie rusų rasinį tipą ir pasmerkia kritikai kažkokio tai Abelio, siūlančio rusų tautos likvidaciją, poziciją.
Dokumento konstrukcija akivaizdžiai šviečia faktinėmis klaidomis. Taip paskutiniame skyriuje Wetzel rašo apie niekada gamtoje neegzistavusį „Imperijos komisariatą Rusijos reikalams". Sunku įsivaizduoti, kad šis valdininkas nebuvo susipažinęs su savo ministerijos struktūra. Čia jis užsimena apie Gorkio ir Tulos generalinius komisariatus, nors Wetzel niekaip negalėjo nežinoti, kad oficialiuose dokumentuose šie teritoriniai vienetai vadinosi apskritimis [netgi ne generalinėmis apskritimis, kaip Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija].
Daug „pastabose" ir visiškai nevykusių teiginių, Tarkim Wetzel pasiūlo dalį lenkų perkelti į „Pietų Ameriką, ypač į Braziliją". Tai labai primena garsiają „antį" apie žydų apgyvendinimą Madagaskare.
Todėl prašyte prašosi išvada, kad pieštuku rašytos Wetzel pastabos buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki pabaigos [tai labai paplitusi sąjungininikų praktika] arba buvo pasmerktos „kai kurioms pataisoms" iš „specialistų" pusės. Bet kokiu atveju, turime reikalą su kraštutinai abejotinu dokumentu, kuris neatlaiko rimto autentiškumo patikrinimo ir geruoju visada turi būti išbrauktas iš patikimų istorinių šaltinių sąrašo. Beje, tai seniai padarė dauguma vakarų tyrinėtojų.
Nuostabu tai, kad netgi dirbdami su tokiu ginčytinu dokumentu kai kurie istorijos ekvilibristai įsigudrina „atskleisti siaubingas fašizmo paslaptis" tuo pačiu parodydami neprofesionalumo stebuklus. Paminėtieji D.Melnikovas ir L.Čiornaja pvz. knygoje „Nusikaltėlis Nr.1" rašo: „Vienoje plano vietoje siūloma rusus apgyvendinti Pietų Amerikoje ir Afrikoje". Kaip mes atsimename, Wetzel siūlė į Pietų Ameriką išsiusti lenkus, o apskritai ne rusus. Apie Afriką „pastabose" nėra nė žodžio. Be to, pirmaujantieji „hitlerologai" parodė save dar ir ne iš kelmo spirtais specialistais filologijos srityje, pareiškę, kad fizinį sunaikinimą reikia suprasti ne tik žodyje „suvokietinimas", bet ir žodžiuose „deportuoti" ir „perkelti".

Bandydami rasti patvirtinimą tezei apie slavų sunaikinimo planus, tarybiniai propagandistai nesidrovėjo pasinaudoti kitų, taip pat ne mažiau abejotinų šaltinių pagalba. Pavyzdžiui rinkinyje „Nusikalstami tikslai - nusikalstamos priemonės" paskelbtas eilinio Gustavo Hildebrandto „Politinis testamentas" kurio, kaip „svarbiausio dokumento" vertė kelia labai didelius klausimus.
Su dideliu malonumu mokslininkai-antifašistai cituoja visos eilės Vokietijos vadovų pasisakymus. Ypač populiarus SS reichsfiureris H. Himleris. Taip L.Čiornaja knygoje „Juodieji diktatoriai" rašo apie tai, kad „TSRS užpuolimo išvakarėse Himleris pareiškė, kad vienas iš žygio į Rytus tikslų yra 30 mln. slavų sunaikinimas". Šis pareiškimas perdėm melagingas. Jis paimtas iš propagandinio I. Erenburgo karo laikų straipsnelio. Tokių išsigalvojimų keliu žydas rašytojas vykdė socialinį užsakymą, kurstydamas žvėrišką neapykantą visam, kas vokiška ir kviesdamas vokiečių moterų ir vaikų fiziniam sunaikinimui.

Dabar užduosime klausimą, kaipgi iš tikrųjų Vokietijos lyderiai žiūrėjo į slavus.

Niekam ne paslaptis kad nacional-socializmo ideologija rėmėsi rasine teorija. Daugma tyrinėtojų bando paneigti mokslinę mokslo apie rases vertę ,bet tai jų reikalas. Svarbu tai, kad Trečiojo Reicho vadams kraujo klausimas turėjo didžiausią svarbą. Hitleris rašė: „nusikaltimai prieš kraują ir rasę yra patys didžiausi nusikaltimai šiame pasaulyje. Nacija, kuri pasiduoda šiems nusikaltimams, pasmerkta".
Visoje eilėje kai kurių labai vertingų faktiniu požiūriu monografijų autoriai daro vis tą pačią klaidą: naciai laikė slavus „nežmonėmis" ir norėjo juos sunaikinti. Pvz. šiuolaikinis tyrinėtojas Borisas Kovaliovas savo knygoje apie nacistinį okupacinį režimą pažymi: „Po nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje oficialiai buvo pradėta palaikyti eugenika - „mokslas" apie „rasinę higieną". Eugenikos tikslas, autoriaus tvirtinimu, buvo „tam tikro skaičiaus "untermensch." nustatymas. Prie pastarųjų buvo priskiriami žydai, čigonai ir slavai".
Tam, kad paneigti šį diletantišką pareiškimą, kreipsimės į vieną iš svarbiausių nacional-socialistinės Vokietijos rasinių teoretikų Hansą Giunterį. Savo darbuose jis tiksliai nustato tautų ir rasių sąvoką. Rasė, pagal Giunterį „tai vieninga grupė žmonių, išsiskirianti iš kitų ypatingais, tik jai būdingais fiziniais požymiais ir psichinėmis savybėmis, kuri visada kuria tik į save panašius".
Vokiečiai, kaip bet kuri kita Europos tauta susideda iš kelių rasių: „Vienos rasės arba jeigu teisingiau vienos rasės mišinio tautos, kaip taisyklė, gali kalbėti skirtingomis kalbomis, o tautos, kalbančios ta pačia kalba - skirtis viena nuo kitos rasiniais požymiais. Bet svarbiausia: tautos -tai visada rasių mišinys ir niekada ne rasė". Pati vertingiausia, Giunterio nuomone, nordiškoji rasė. Ji egzistuoja skirtingomis proporcijomis visose Europos tautose. Nordiškojo kraujo procentas pas Didžiarusius labai svarus ir apskritai daug didesnis negu pas pačius vokiečius. Šiai nuomonei pritaria ir kiti vokiečių psichologai. Fritz Lenz dar 1915 m. pastebėjo: „Rasiniu požiūriu maskvėnai daug artimesni vokiečiams".
Suprantama, kad Vokietijoje rasologija nebuvo kažkokia tai abstraktaus mokslo disciplina. Į jos išvadas ir rekomendacijas tiksliai įsiklausydavo partijos ir valstybės vadovai. Moksliniai rasologų skaičiaviamai aktyviai buvo panaudojami ir įstatymų leidyboje. Vienas iš svarbiausių Reicho įstatymų - „Imperijos pilietybės ir vokiško kraujo ir vokiškos garbės apsaugos įstatymas", priimtas 1935 m. rugsėjo 15 d. Leisime sau pacituoti ištrauką iš šio dokumento: „Vokiškas kraujas nesukuria savo rasės. Vokiečių tauta susideda iš įvairių rasių atstovų. Bet visoms šioms rasėms savita tai, kad jų kraujas tarpusavyje suderinamas ir šių kraujų mišinys skirtingai nuo kraujo, kuris jam negiminingas, nesukuria kliūčų ir įtampos". Vokiškam kraujui be abejonių galima prilyginti tų tautų kraują, kurių rasinė sudėtis gimininga vokiečių tautai. Tai liečia visas tautas, gyvenančias Europos teritorijoje. Kraujas, gimingas vokiškam, vienodai lygus visais požiūriais. Todėl Imperijos piliečiais gali tapti Vokietijoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai, pvz. lenkai, danai ir t.t.
Taigi tokiu būdu slavų tautos ir, suprantama, rusų tauta oficialiai buvo pripažįstama Reiche rasiškai gimininga broliškam etnosui. Koks tikslas naikinti brolius - štai koks paprasčiausias klausimas, kurį mes adresuojame Kovaliovui, Čiornajai ir kitiems sąmoningiems ir nesąmoningiems istorijos falsifikatoriams.
Mūsų išvadas patvirtina ir istoriniai faktai. Slaviškosios valstybės - Bulgarija, Chorvatija, Slovakija - buvo ištikimi ir tvirti Naujosios Europos sąjungininkai, dalyvavę Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą. Beje Chorvatija ir Slovakija dėl savo nepriklausomybės atgavimo asmeniškai buvo įsipareigojusios Hitleriui. Vermachto ir Waffen SS gretose prieš komunizmą kovojo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, bulgarai, čekai, lenkai.

Kodėl dr. Gebelsas nuoširdžiai žavėjosi ROA kareivių narsa? Kodėl Alfredas Rozenbergas rašė apie tai, kad „Rusija - tai šalis, kuri išsaugojo savo krūtinėje tikrąjį Kristaus paveikslą?" Kodėl Adolfas Hitleris aukojo šimtus tūkstančių reichsmarkių, kad pastatyti Berlyno pravoslaviškąjį soborą ir dešimtims rusų cerkvių ir vadinos rusus DIDŽIĄJA TAUTA? Labai paprasta. Todėl, kad nacional-socialistai niekada nenorėjo išnaikinti slavų!

Puikus staipsnis paneigentis sionistinę demagogija !
Pagrindinė mintis cituoju
"Kraujas, gimingas vokiškam, vienodai lygus visais požiūriais. Todėl Imperijos piliečiais gali tapti Vokietijoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai, pvz. lenkai, danai ir t.t.
Taigi tokiu būdu slavų tautos ir, suprantama, rusų tauta oficialiai buvo pripažįstama Reiche rasiškai gimininga broliškam etnosui. Koks tikslas naikinti brolius - štai koks paprasčiausias klausimas"
Slaviškosios valstybės - Bulgarija, Chorvatija, Slovakija - buvo ištikimi ir tvirti Naujosios Europos sąjungininkai, dalyvavę Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą. Beje Chorvatija ir Slovakija dėl savo nepriklausomybės atgavimo asmeniškai buvo įsipareigojusios Hitleriui. Vermachto ir Waffen SS gretose prieš komunizmą kovojo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, bulgarai, čekai, lenkai."

,,Kai visi tampa išdavikais''-Waffen SS daina (LTU titrai)
https://www.youtube.com/watch?v=jKi3ESkAfqQ
Nuostabūs dainos žodžiai kurie pakelia dvasią.

Pokario nusikaltimai žmogiškumui .
Vokiečių deportacija iš Rytų Europos šalių kainavo vokiečių tautai 2 milijonus gyvybių. Tai buvo pati didžiausia ir baisiausia XX amžiaus deportacija. Tačiau pačioje Vokietijoje oficialioji valdžia apie ją linkusi patylėti. Be galo ir be krašto trimituojama apie Krymo totorių, Pabaltijo, Kaukazo tautų tremtį, tačiau apie 10-ies milijonų vokiečių, kuriuos po II Pasaulinio karo ištrėmė iš namų, visi tyliu. „Ištremtųjų sąjunga" ne vieną kartą mėgino atidaryti muziejų ir pastatyti paminklą deportacijos aukoms, tačiau valdžia atkakliai tam priešinasi.
http://versijos.lt/cia-jums-ne-diletantas-stalinas-deportacijos-europietiskai/?

Baik uostyt koksa. Ir paasidomek placiau.

NEI ČERČILIS, NEI EIZENHAUERIS NERAŠO APIE DUJŲ KAMERAS SAVO MEMUARUOSE
.. Pagal gyventojų ir emigracijos duomenis, Vokietijos okupuotose teritorijose žydų skaičius buvo maždaug 3 mln.
Maždaug tokius skaičius gausime, jeigu išnagrinėsime statistinius duomenis žydų gyventojų, esančių okupuotose teritorijose. Daugiau kaip pusė atvykusių į TSRS žydų po 1939 m. buvo iš Lenkijos.
Galima dažnai išgirsti tvirtinimus, kad karas su Lenkija pridėjo 3mln. žydų vokiečių kontrolei ir kad visi Lenkijos žydai buvo sunaikinti.
Bet faktai sako visai ką kitą - žydų surašymas, vykęs Lenkijoje 1931 m. davė 2.732.600 skaičių (Reitlinger, "Die Endlosung", ("Galutinis sprendimas") psl. 36). Autorius nurodo, kad mažų mažiausiai 1.170 mln. 1939 m. rudenį buvo tarybinės okupacijos zonoje, iš kurių maždaug 1mln. buvo evakuotas į Uralą, Viduriniąją Aziją ir Pietų Sibirą po vokiečių įsiveržimo 1941 m. birželio mėn. [50psl.].
Kaip mes jau nurodėme, maždaug pusė milijono žydų emigravo dar iki karo. Žurnalistas Raymond Arthur Davis rašė, kad maždaug ketvirtis milijono bėgo iš Lenkijos nuo karo pradžios su Vokietija iki Vokietijos įsiveržimo į TSRS ir juos praktiškai buvo galima sutikti bet kurioje TSRS vietoje ("Odyssey Through ?ell", ("Odisėja per pragarą"), New York, 1946).
Išskaičiuojant visa tai iš 2.732.600 ir pridedant normalų visuomenės pagausėjimą kuris akivaizdžiai buvo 1931-1939 m. mes matome, kad ne daugiau kaip 1,1 mln. Lenkijos žydų galėjo atsidurti vokiečių valdžioje1939 m. pabaigoje. Gyventojų statistikos tyrinėjimas buvo atliktas Miuncheno Istorijos instituto ir jis buvo paskelbtas Gutachten des Instituts fur Zeitgeschichte [Istorijos Instituto Tyrimas] ataskaitoje. Miunchenas 1956 m.
Prie to skaičiaus mes galime pridurti 360 tūkst. žydų, likusių Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje po gausios emigracijos buvusios ikikariniu periodu. Iš 320 tūkst. Prancūzijos žydų 120 tūkst. buvo deportuoti pagal prokuroro pareiškimą Niurnbergo procese, nors pagal Reitlingerį buvo deportuota 50 tūkst.
Pagal geležinkelio dokumentus, deportuotų skaičius buvo 75.721 tūkst. [iš Michael A.?offman, "The Great ?olocaust Trial", Wiswell Ruffin ?ouse, Third Edition, 1995 m. knygos).
Taigi bendras vokiečių kontroliuojamų žydų skaičius buvo mažesnis negu 2 mln. Deportacija iš Skandinavijos šalių buvo labai nereikšminga, o iš Bulgarijos jos visiškai nebuvo. Netgi prijungus Olandijos [140 tūkst.], Belgijos [40 tūkst.], Italijos [50 tūkst.] ,Jugoslavijos [55 tūkst.] ,Vengrijos [380 tūkst.] ir Rumunijos [725 tūkst.] žydus gyventojus, jų bendras skaičius tik nedaug viršija 3 mln. Nedidelis skirtumas tarp skaičių paaiškinamas tuo, kad antrasis metodas naudoja gyventojų statistiką, surinktą iki karo ir į ją neįeina emigracija, kurią sudarė 120 tūkst. iš tų šalių, kurios vėliau buvo okupuotos Vokietijos. Taigi abudu skaičiavimo metodai duoda maždaug vienodus rezultatus - 3mln. žydų vokiečių okupuotose teritorijose.
Evakuoti tarybiniai žydai
Tikslūs duomenys apie žydus TSRS teritorijoje nežinomi, ir todėl dažnai stipriai perdedami. Žydų statistas Jacob Leszczynski tvirtina, kad 1939 m. TSRS teritorijoje, vėliau okupuotoje Vokietijos, buvo 2,1 mln. žydų. Tai papildant, apie 260 tūkst. žydų gyveno Estijoje Latvijoje ir Lietuvoje.
Louis Levine, Amerikos Žydų Tarybos pagalbos Rusijai prezidentas 1946 m. spalio 30 d. pareiškė Čikagoje po savo išvykos į TSRS - „Karo pradžioje žydai buvo vieni iš pirmųjų, kuriuos evakuavo iš vakarinių sričių, esančių okupacijos grėsmės zonoje. Taip buvo išgelbėti 2 mln. žydų".
Šis skaičius patvirtinamas žydų žurnalisto David Bergelson, kuris parašė Maskvoje jidiš kalba einančiame laikraštyje „Ainikeit" 1942 m. gruodžio 5 d. - „evakuacijos dėka dauguma [80 proc.] Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos žydų buvo išgelbėti." Reitlinger sutinka su žydų autoritetu Joseph Schechtman, kuris sako, kad didelis skaičius žydų buvo evakuotas, nors tarp 650 ir 850 tūkst. žydų negalėjo išvykti (Reitlinger, "The Final Solution", psl. 499).
Kas liečia žydus, likusius okupuotose TSRS teritorijose, žuvusių skaičių galima nustatyti tik apytiksliai. Pagal vokiečių armijos vertinimus, partizaniniuose mūšiuose žuvo maždaug 100 tūkst. tarybinių žmonių įskaitant ir tuos, kurie buvo sušaudyti represijų, vykdomų vokiečių armijos SD grupių, metu, o taip pat ir komisarus, paimtus į nelaisvę.
Pagal neutralios Šveicarijos duomenis, skaičius 6 mln. - nerealus.
Ir taip mes matome, kad vokiečiai negalėjo nužudyti 6 mln. žydų, nes paprasčiausiai jų tiek nebuvo jų kontrolėje. Neskaitant TSRS, okupuotoje Europoje žydų skaičius vos viršijo 3mln. iš kurių toli gražu ne visi buvo internuoti. Kad netgi priartėti prie tų „6mln." reikėjo nužudyti kiekvieną žydą, gyvenantį Europoje.
O tai plačiai žinomas faktas, kad po karo Europoje buvo didelis skaičius žydų. Philip Friedman savo knygoje "Their Brother's Keepers" [Savo brolių prižiūrėtojai] "), New York, 1957, psl. 13 tvirtina kad - „mažų mažiausiai 1 mln. žydų išgyveno nacistinio pragaro mėsmalę" o Žydų Savitarpio Pagalbos Komitetas [Jewish Joint Distribution Committee] pateikia oficialų skaičių - 1.559.600.
Taigi jeigu mes šiuos skaičius priimsime kaip teisingus, tai žuvusių žydų skaičius negalėjo viršyti pusantro milijono. Tokią išvadą padarė šveicarų žurnalas „Baseler Nachrichten". Straipsnyje pavadintame "Wie hoch ist die Zahl der judischen Opfer?" [Kiek didelis yra žuvusiųjų žydų skaičius?] 1946 m. birželio 13 d. parodoma, kad panaudojami gyventojų statistiniai duomenys, kuriuos mes jau pateikėme,rodo, kad žuvusiais galima laikyti maksimum pusantro milijono žydų .
Bet mes įrodysime kad netgi mažesnis žuvusiųjų skaičius yra arčiau tiesos. Pvz. „Baseler Nachrichten" priėmė 1.559.660 žydų skaičių pokarinėje Europoje, bet po to pasirodė, kad pareiškimų kompensacijoms skaičius tu žydų, kurie „išgyveno holokaustą" viršijo „oficialų" gyvų žydų skaičių daugiau negu du kartus [!] bet šio straipsnio autoriai tada tokios informacijos dar, aišku, neturėjo.
Neįmanomas gyventojų skaičiaus augimas
Statistiniai žydų gyventojų pokarinio periodo duomenys taip pat prieštarauja šiai legendai apie 6 mln.
Pagal „World Almanac" 1938 m. žydų skaičius pasaulyje buvo 16.558.000 bet „New York Time" 1948 m. vasario 22 d. pateikė skaičių tarp 15,6 mln. ir 18,7 mln. Iš to matyti, kad žuvusių žydų skaičius per karą matuojamas tūkstančiais, o ne šimtais tūkstančių ir tuo labiau ne milijonais.
16,5 mln. 1938 m. minus tariamai nužudyti 6 mln. duoda 10,5 mln. t.y. išeina, kad žydų gyventojų skaičius išaugo 5mln. jeigu remtis mažiausiu „New York Times" pateiktu skaičiumi ir daugiau kaip 8 mln. jeigu remtis 18,7 mln. skaičiumi. Reikia suprasti, kad toks gyventojų skaičiaus padidėjimas įvyko per 10 metų, iš kurių daugiau kaip pusę laikotarpio vyko karas! Tai tiesiog nerimta.
Didelė dalis iš tų „šešių milijonų" buvo emigrantai ir persikėlėliai - iš TSRS į Angliją ir į Europos šalis, nepaliestas karo. Emigracija į Palestiną taip pat buvo reikšminga, ypač karo pabaigoje. Po 1945 m. gausybė laivų atveždavo žydus į Palestiną, kas kėlė didelius nepatogumus anglų vadovybei, kurios administracinėje valdžioje tada buvo Palestina. Atvykusių skaičius buvo toks didelis, kad 1946 m. lapkričio 5 d. vyriausybinė publikacija [Nr.90] apibūdino šį antplūdį kaip antrąjį Išėjmą.
Bet dauguma emigrantų žydų atvykdavo į JAV, be to viršydami bet kokias emigracines kvotas. 1963 m. rugpjūčio 16 d. Ben-Gurionas, Izraelio premjer-ministras pasakė, kad žydų gyventojų JAV yra 5,6 mln. o galbūt ir visi 9 mln. (Deutsche Wochenzeitung, lapkričio 23 d. 1963 m.).
Albert Maisal savo straipsnyje „Mūsų naujieji amerikiečiai" išspausdintą žurnale "Readers Digest" 1957 m. sausio mėn. sako - „greitai po karo pagal prezidento dekretą 90 proc. visų vizų, išduodamų pagal kvotas Centrinei ir Rytų Europai, buvo išduodama „perkeltiesiems asmenims".
Mes pateikiame nekrologo, išspausdinto žydų savaitraštyje „Aufbau" 1972 m. birželio 16 d.[jų ten spausdinama daugybė] kopiją. Nedidelė iliustracija to, kad žydai emigrantai JAV dažnai keičia savo pavardes. Šiame nekrologe Kionigsberg iš Frankfurto pavirto į Arthur Kingsley. Gal būt šie žmonės taip pat buvo „priskaičiuoti" kaip dalis tų garsiųjų „šešių milijonų".
„ŠEŠI MILIJONAI" - DOKUMENTINIAI DUOMENYS
Iš to, ką mes pamatėme atrodo akivaizdu, kad skaičius šeši milijonai nužudytų žydų tai viso labo tik miglotas „kompromisas" tarp kelių niekuo nepagrįstų vertinimų ir neegzistuoja jokių dokumentuotų duomenų, patvirtinančių jų teisėtumą. Bet kai kurie rašytojai tai pateikia tokia forma, kad ši legenda gali atrodyti kaip tiesa.
Lord Russel iš Liverpulio pvz. savo knygoje "The Scourge of Swastika" (London, 1954) tvirtina, kad „ne mažiau kaip 5 mln. žydų numirė vokiečių konclageriuose" Akivaizdu kad jis patenkina save tuo, kad jo „analizė" yra tarp tų, kurie kalba apie 6 mln. ir tų kurie kalba apie 4 mln. Bet jis pripažįsta, kad „tikslus skaičius niekada nebus žinomas".Bet jeigu tai taip, tai kuo remdamasis jis tvirtina, kad žuvo „ne mažiau kaip 5 mln."?
Bendrasis Paskirstymo Komitetas laikosi 5.012.000 skaičiaus, o štai žydų „ekspertas" Reitlinger siūlo naują skaičių 4.192.200 „prapuolusių žydų" iš kurių, jo nuomone, trečdalis numirė dėl natūralių priežasčių. Bet tai sumažina skaičių iki 2.796.000. Bet Dr. M.Perlzweig, New York delegatas Pasauliniame Žydų Kongrese 1948 m. spaudos konferencijoje Ženevoje pareiškė: „Nacional-socializmo ir fašizmo žlugimo kaina - tai 7 mln. žydų, kurie prarado savo gyvenimus žiauraus antisemitizmo dėka".
Kai kada skaičius pakyla ir iki 8 mln. ir net gi 9 mln. Kaip mes jau parodėme, kad nė vienas šių skaičių netgi šiek tiek nepriartėja prie realybės. Fantastiški perdėjimai.
Pirmieji pranešti tvirtinimai apie nacių masinius žydų naikinimus buvo iš stalininio agento Leono Feuchtwangerio 1936 m., o rabinas Wiese ir Pasaulinis Žydų Kongresas pasigriebė šią istoriją ir pridėjo dar daugiau siaubo. 1942 m. sajungininkai padarė deklaraciją šia tema.
Bet jie patys netikėjo savo propaganda. Pvz. jie intensyviai bombardavo fabriką Osvencime, gaminantį sintetinį kurą, bet jie nepalietė tos sekcijos kur, kaip jie tvirtino, buvo dujų kameros.
Įdomus faktas kad nei Čerčilis, nei Ruzveltas niekada nerašė savo memuaruose apie dujų kameras.
Rabino Weise fantazija nesustojo prie dujų kamerų, jis po to pradėjo tvirtinti, kad vokiečiai virdavo muilą iš žydų kalinių kūnų, šią giesmelę taip pat pasigavo ir tarybiniai kaltintojai Niurnbergo procese, bet šiandien nė vienas rimtas istorikas to nepriima rimtai. Jehuda Baueris, profesorius iš Institute of Contemporary Jewry of ?ebrew University tvirtina - „Techninės galimybės žmogaus taukus paversti muilu tais laikais nebuvo žinomos. Lagerių belaisviai visiškai galėjo patikėti bet kokia siaubą keliančią istorija ir nacius tas visiškai tenkino. Bet naciai ir taip padarė pakankamai siaubingų dalykų karo metu. Ir mums nėra ko tikėti pasakomis".
1943 m. žydas Rafael Lemkin savo knygoje "Axis Rule in Occupied Europe" išspausdintoje New York tvirtino, kad naciai sunaikino milijonus žydų, gal būt ir 6 mln. Šis pareiškimas, padarytas 1943 metais, labai krentantis į akis, nes „oficialus" masinis žydų naikinimas pradėtas tik 1942 m. vasarą. Tokiais „tempais" viso pasaulio žydai gyventojai būtų sunaikinti iki 1945 m.
Beje vėliau tas pats Lemkin parengė SNO konvenciją, pagal kurią „rasizmas" buvo rekomenduojamas pateikti kaip prieštaraujantis įstatymams.
Po karo propagandiniai tvirtinimai pasiekė dar labiau fantastiškesnes aukštumas. Kurt Gerstein, kuris tvirtino, kad yra antifašistas, sugebėjęs prasiskverbti į SS,teigė, kad apklausoje prancūzų karininkui Raymond Cartier tvirtino, kad jis įsitikinęs, jog ne mažiau kaip 40 mln. [!] konclagerių belaisvių buvo sunaikinta dujų kamerose. Jo pirmajame 1945 m. balandžio 26 d. memorandume jis sumažino skaičių iki 25 mln. Bet ir šitas „sumažintas" skaičius buvo per daug neįsivaizduojamas ir nesuprantamas prancūzams ir jo antrajame memorandume, kurį jis pasirašė Rottweile 1945 m. gegužės 4 d. skaičius buvo sumažintas iki 6 mln. Būtent šiuo skaičiumi pradėjo vėliau remtis Niurnbergo procese.
Beje, Kurt Gerstein 1936 m. buvo nuteistas už amoralaus turinio medžiagos siuntinėjimą paštu. Mažytė detalė jo charakterio apibūdinimui.
Po to, kai jis parašė savo memorandumus, buvo paskelbta, kad jis pasikorė savo kameroje Cherche Midi kalėjime Paryžiuje.
Savo atsiminimuose Gerstein tvirtino, kad karo eigoje jis visus duomenis apie masines žydų žudynes perduodavo Švedijos vyriausybei per vokiečių baroną, bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties visi jo pranešimai buvo paslėpti po uždanga. Jis taip pat tvirtino, kad 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pranešė Romos popiežiaus pasiuntiniui Berlyne apie žydų naikinimo programą, bet jam buvo pasiūlyta palikti atstovybės pastatą.
Gerstein memorandumuose yra fantastinio turinio pareiškimų jis pvz. rašo apie tai, kaip jis stebėjo masines mirties bausmes [12 tūkst. per vieną dieną Belzeko lageryje]; jis taip pat aprašo Hitlerio vizitą šiame lageryje Lenkijoje 1942 m. birželio mėn. nors gerai žinoma, kad Hitleris niekada nėra aplankęs šio lagerio.
Fantastiniai Gerstein perlenkimai padarė ko gero daugiau šios legendos apie masinius naikinimus diskreditacijai, negu kokie nors kiti pareiškimai. Berlyno evangelikų vyskupas Wilhelm Dibelius atsiliepė apie šiuos memorandumus kaip apie „nekeliančius pasitkėjimo" [iš ?.Rothfels straipsnio "Augenzeugenbericht zu den Massenvergasungen" išspausdinto „Vierteljahrshefte fur Zeitgeschichte" 1953 m. balandžio mėn.
Ir šis įtartinas faktas, kad nepaisant visų paneigimų VFR vyriausybė 1955 m.išleido Gerstein antrojo memorandumo leidinį platinimui mokyklose (Dokumentation zur Massvergasung, Bonn, 1955). Jame jie tvirtino, kad Gerstein naudojosi ypatingu Dibelius pasitikėjimu ir kad šie memorandumai „teisingi be jokių abejonių". Tai įtartinas pavyzdys to, kokie yra nepagrįsti kaltinimai genocidu, atseit vykusiu Hitleriui būnant valdžioje, palaikomi šiuolaikinės Vokietijos.
Istorija apie atseit karo metu nužudytus 6 mln. žydų buvo priimta Niurnbergo tribunole Dr. Wilhelm ?ottl pareiškimų pagrindu. Hottl buvo vienas iš Eichmano padėjėjų, karo pabaigoje jis dirbo amerikiečių žvalgybai ir papildomai prie to jis užsiminėjo rašomąja veikla pseudonimu Walter ?agen. Hottl taip pat dirbo ir tarybinei žvalgybai tarpininkaujant dviems žydams emigrantams iš Vienos - Perger ir Werber, kurie vėliau pasirodė Niurnbergo tribunole amerikiečių armijos karininkų uniformomis.
Savo rašytiniame pareiškime 1945 m. lapkričio 26 d. jis nurodė kad Eichmanas 1944 m. rugpjūčio mėn. Budapešte "pasakė jam", kad buvo nužudyta 6 mln. žydų . Bet vėliau Eichmanas tai neigė savo teisme. Atsižvelgiant į tai, kad Hottl dirbo ir amerikiečiams, ir rusams labai keista, kad jo pirmasis pareiškimas buvo padarytas tik po karo.
Daiktinių įrodymų nebuvimas.
Mes turime pabrėžti, kad neegzistuoja nė vieno dokumento, kuris įrodytų, kad vokiečiai arba planavo, arba vykdė žydų naikinimo politiką.Žydai Poliakovas ir Vulfas knygoje "Das Dritte Reich und die Juden: Dokumente und Aufsatze" [Berlin 1955 m.] viską ką jie sugebėjo surinkti, tai tvirtinimai, gauti arba išgauti iš tokių žmonių kaip Hottl ,Wisliceny, Ohlendorf, pastarasis - po kankinimų tarybiniame kalėjime. Neradus egzistuojančių kokių nors įrodymų, Poliakovas buvo priverstas parašyti - „Trys ar keturi žmonės, kurie pagrinde buvo įtraukti į žydų visiško sunaikinimo plano sukūrimą, jau numirė ir jokių dokumentų nėra išlikę".
Labai patogu. Ir tai labai akivaizdu kad ir „planas" ir tie „trys ar keturi žmonės" - tai tik migloti pasamprotavimai iš autorių pusės.
Bet dokumentai, kurie yra išlikę, visiškai nekalba apie žydų sunaikinimą ir čia tokie „tyrinėtojai" kaip Poliakovas ir Reitlingeris daro patogias prielaidas, kad šie planai ir įsakymai buvo išskirtinai „žodiniai".
Legendos apie masinius naikinimus šalininkai laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į jo „nusikalstamą esybę" „įsakymas" buvo žodinis. Bet Hitleris pasirašė įsakymą apie protiškai ligotų žmonių numarinimą ir tai palietė dešimtis tūkstančių vokiečių, o taip pat įsakymą sušaudyti sąjungininkų armijų diversantus, papuolusius į nelaisvę, įsakymą sušaudyti sąjungininkų lakūnus, dalyvavusius Vokietijos miestų bombardavime, įsakymą sušaudyti belaisvius tarybinius komisarus. Tai kodėl gi jis staiga nuspręstų, kad įsakymas naikinti žydus, de facto esančius karo padėtyje su Vokietija, turi būti „žodinis"? Taip ir neradę jokio rašytinio Hitlerio įsakymo, „genocido istorikai" griebėsi tyčinio neteisingo Hitlerio kalbų vertimo.
Bet juk tai jau visai nerimta! Pasak jų, įsakymas sunaikinti žydus buvo apsuptas tokio slaptumo, kad jis buvo perduodamas tik žodine forma, bet tuo labiau nurodas apie tokią politiką jie bando rasti kalbose kurios buvo transliuojamos per radiją!
Nepaisant to, kad neegzistuoja jokių įrodymų, jie teigia, kad planas sunaikinti žydus turėjo prasidėti 1941 m. įsiveržimo į TSRS metu. Sekančios šio plano dalys turi prasidėti atseit 1942 m. kovo mėn. kartu su žydų koncentracija ir deportacija į rytinius lagerius Lenkijos teritorijoje, kaip pvz. gigantiškame pramoniniame Osvencimo komplekse prie Krokuvos. Visiškai nepagrįsti teiginiai yra tai, kad pervežimai į rytus atseit reiškė sekančius kalinių naikinimus.
Manvelis ir Franklis savo knygoje "?einrich ?immler" [London 1965 m.] rašo, kad genocido politika buvo sukurta Hitlerio ir Himlerio „slaptuose pokalbiuose" [118 psl.], nors tam jie nepateikia jokių įrodymų.
Poliakovas ir Reitlingeris taip pat išsako teiginius ta pačia „žodinių įsakymų" linija, pridurdami, kad daugiau niekam nebuvo leista dalyvauti šiuose posėdžiuose ir nebuvo vedami jokie protokolai. Ir vėl jokių įrodymų, kad tokie posėdžiai kada nors vyko.
William Shirer savo knygoje "The Rise and Fall of the Third Reich" taip pat apeina tylomis apie šiuos įrodymus. Jis tvirtina, kad įsakymas apie žydų naikinimą "nebuvo išspausdintas ir galų gale nė viena kopija nebuvo rasta. Jie, tikėtina žodine forma, buvo perduoti Geringui, Himleriui ir Heidrichui, kurie savo ruožtu juos perdavė toliau" [1148 psl.].
Tipiškus „įrodymus" legendos apie masinius naikinimus naudai galima rasti pas Manvelį ir Franklį. Jie rodo į memorandumą, Geringo pasiųstą 1941 m. birželio 31 d. Heidrichui, kuris prasideda taip: „Papildant užduotį, kuri buvo jums duota 1939 m. sausio 24 d. nusprendžiu išspręsti žydų problemą egzistuojančiomis sąlygomis optimaliausiu būdu evakuacijos ir emigracijos keliu" ...
Memorandumas nustato „visišką žydų klausimo išprendimą toje Europos dalyje, kuri yra Vokietijos valdžioje" ir nustato pasiruošimo pradžią būtinąjai finansinei, organizacinei ir materialinei tam reikalingai bazei. Manvelis ir Franklis pripažįsta, kad tai reiškia koncentraciją rytuose.
Po to memorandumas nustato plano galutiniam žydų klausimo išsprendimui sukūrimą, kaip buvo nurodyta pačioje pradžioje, emigracijos ir evakuacijos pagrindu. Jokių nurodymų apie žmonių naikinimą ten nėra, bet tuo labiau Manvelis ir Franklis užtikrina mus, kad memorandumas būtent apie tai. Jie kalba apie kažkokią šio posakio „galutinis sprendimas" „realią esmę" kurią Geringas atseit papasakojo Heidrichui žodine forma [118 psl.] Šių „žodinių įsakymų" „patogumas" tam tikro tipo „istorikams" akivaizdus.
Konferencija Wannzee
Paskutinės žydų sunaikinimo detalės atseit turėjo būti aptartos konferencijoje Vannzee 1942 m. sausio 20 d. kurioje pirmininkavo Heidrichas [iš Poliakovo knygos „Trečiasis Reichas ir žydai"120 psl. ir Reitlingerio knygos „Galutinis sprendimas" psl. 95]. Ten dalyvavo visų Vokietijos ministerijų atstovai. Miuleris ir Eichmanas atstovavo Gestapui. Reitlingeris, Manvelis ir Franklis mano, kad šios konferencijos stenografiniai užrašai yra jų kozirinė korta, įrodant genocido planą,bet iš tikrųjų apie tai ten nieko net nebuvo užsimenama ir jie, kaip tai bebūtų paradoksalu, patys tai pripažįsta.
Jie tai „paaiškina" štai taip - „stenografiniai užrašai atspindi oficialią kalbą, kuri maskuoja realią naudojamos terminologijos prasmę" " ("The Incomparable Crime", ("Su niekuo nepalyginamas nusikaltimas), London, 1967, psl. 46) kas leidžia Manveliui ir Frankliui interpretuoti dokumentus,kaip tik jie užsimanys.
Iš tikrųjų Geringas iš naujo paskyrė Heidrichą organizuoti žydų klausimo išsprendimą. Jis aprašė eilinės emigracijos atsisakymą atsižvelgiant į tai, kad karas padarė žydų perkėlimo planą į Madaskarą nerealiu ir tęsė toliau: „Emigracijos programa pakeičiama žydų evakuacija į rytus kaip sekantis galimas sprendimas, atitinkamai su ankstesne fiurerio rekomendacija".
O toliau jis paaiškino, kad jie bus panaudojami kaip darbo jėga. Ir tai atseit turėjo reikšti kažkokius tai slaptus žydų sunaikinimo planus! Bet Polis Rasinjė, prancūzas, kuris buvo internuotas į Buchenvaldą ir kuris vėliau atliko didelius vokiečių konclagerių sistemos tyrinėjimus tvirtina, kad momerandumas teigia būtent tai, kas ten parašyta - žydų koncentraciją rytuose darbams. "Ten jie būtų buve iki karo pabaigos, iki tarptautinių derybų, kurios būtų nusprendę jų ateitį, atnaujinimo. Šis sprendimas buvo priimtas tarpministerinėje konferencijoje Vannzee". (Rassinier, "Le Veritable Proces Eichmann", ("Realusis Eichmann procesas"), psl. 20).
Bet Manvelio ir Franklio visiškai neglumina visiškas įrodymų apie atseit planuojamas masines žydų žudynes nebuvimas. Jie rašo, kad Vannzee konferencijoje dalyviai vengė bet kokių užuominų apie žudynes. Heidrichas mieliau rinkosi posakį "Arbeitseinsatz im Osten" [darbo grupės Rytuose] [knyga "Himmler" psl.209]. Bet jie nepaaiškina, kodėl mes negalime laikytis nuomonės, kad posakis "darbo grupės Rytuose" neturi reikšti to, apie ką jie ir kalba.
Pagal Reitlingerį ir kitus, Himleris, Heidrichas, Eichmanas ir komendantas Hesas keitėsi daugkartinėmis direktyvomis, kuriose atvirai buvo kalbama apie "sunaikinimą", bet nei viena iš jų neatkeliavo iki mūsų.
Visiškas dokumentų, palaikančių įrodymus apie egzistavusį sunaikinimo planą, nebuvimas tapo dokumentų, kurie iki mūsų neatėjo, interpretavimo dingstimi. Pvz. kai kurie tyrinėtojai laikosi nuomonės kad dokumentai apie deportacijas- gudrus būdas kalbėti apie žmonių sunaikinimą. Manvelis ir Franklis tvirtina, kad įvairi terminologija buvo naudojama tam, kad paslėpti genocidą. Pagal juos tokie žodžiai yra: "Aussiedlung" - iškeldinimas ir "Abbeforderung" - pervežimas, perkėlimas [ten pat psl. 265].
Taigi, kaip matome, žodžiai jau nereiškia to, ką jie reiškia iš tiesų, jeigu bendra prasmė nesueina į tam tikrą teoriją. Toks požiūris, suprantama, priveda iki neįsivaizduojamų perdėjimų, pvz. interpretuojant Heidricho direktyvas apie "darbo grupes rytuose" ir Himlerio įsakymo dėl žydų išsiuntmo į rytus tam, kad "juos ten nužudyti" interpretacijas.[ten pat psl.251]. Reitlingeris, kuris taip pat neturėjo jokių įrodymų ,daro tą patį, pareikšdamas, kad iš ištemptų žodžių ir posaklių Vannzee konferencijoje "akivaizdu", kad buvo planuojamas "visos rasės išžudymas". [psl. 98].
Kruopštus dokumentų studijavimas turi svarbią reikšmę t.y. jie apnuogina visus šiuos nepagrįstus tvirtinimus, kurie tapo kaip pagrindu legendoms apie masinius naikinimus. Vokiečiai viską punktualiai surašydavo iki smulkiausių detalių, bet tarp tūkstančių užgrobtų SD, Gestapo, Reicho Vyriausios Saugumo Valdybos dokumentų, dokumentų iš Himlerio kabineto ir paties Hitlerio direktyvose nėra nė vieno žodžio apie žydų arba dar ko nors sunaikinimą.
Tai netgi buvo pripažinta Šiuolaikinio Žydų Pasaulinio Dokumentų Centro Tel-Avive. Bandymai rasti užuominas apie genocidą nacistinių vadovų kalbose, tipo tokioje, kurioje Himleris pasisakė prieš SS karininkus Pozene 1943 m. taip pat neprivedė prie sėkmės. Pareiškimus, padarytus Niurnbergo procese mes išnagrinėsime sekančiame skyriuje.
Iš Ernsto Zundelio knygos "Šeši milijonai - prarasti ir atrasti".

vokiečiai negalėjo nužudyti 6 mln. žydų, nes paprasčiausiai jų tiek nebuvo jų kontrolėje. Neskaitant TSRS, okupuotoje Europoje žydų skaičius vos viršijo 3mln.
Taigi iš to straipsnio galima sudaryti nuomone kad Žydai taip reklamuoja savo holokaustą, lyg norėtų jį parduoti.

Kas buvo tokie Einsatzgruppen nacionalsocialisto atsakymas .




Melo nukreipto prieš Hitlerinę Vokietiją analizė
youtube.com
kas konkrečiai liečia Einsatzgruppen ir Vermachto nusikaltimus,tai visiems paklaususiems ir atsakimo vertiems žmonėms,visu pirma reikia pabrėžti,kad vyko milžiniškas karas,karinis konfliktas,o karinis konfliktas,kad ir koks jis menkas bebūtu nėra draugiškas žaidimas šaškėmis ar šachmatais,o Antrasis Pasaulinis karas buvo pats kruviniausias ginkluotas konfliktas žmonijos istorijoje. Tada žmonės praplautom smegenim ims kaltint Vokirtiją,nes esa ji ,,kalta'' dėl to karo,prie to teiginio mums būtina pridėti faktą apie tai kai 1933 m.kovo mėn.Tarptautinė žydija deklaravo karą Vokietijai,toliau kai šovinistinė,imperialistinė tarpukario Lenkija aneksavo Vilnių ir jo kraštą ir siaubingiausiais metodais engė etninius Lietuvius,nei Vakarų ,,demokratai'',nei Vatikanas tame nematė nieko blogo,tačiau kai į tai ir į tai,kad šovinistinė Lenkija engė etninius Vokiečius Dancigo kanale sureagavo Vokietija ir pradėjo ginybinę kova prieš lenkų-šovinistus visas ,,demokratinis'' Pasaulis stojo prieš Vokietija,nesvarbu,kad iš Rytų Lenkiją puolė ir TSRS,be to TSRS užpuolė ir Suomija,o po metu ir kelių mėnesiu okupavo visą Pabaltijį. Žydų-kapitalistų ir masonų tarnai ,,demokratai'' ne tik,kad nepasmerkė žydų-bolševikų agresijos prieš Pabaltijį 1940 m. ir prieš Suomuja 1939 m. bet ir ginė žydiškąjį bolševizmą... Toliau konkrečiai apie Einsatzgruppen tai buvo specialios operatyvinės grupės kuriu pagrindinė funkcija buvo atlikti specialios paskirties operacijas. Tokias operacijas,kaip,kad kova prieš teroristus. Tegul sako romantikai,ką tik nori,bet faktas lieka faktu,kad terorą,galima įveikti tik teroru,todėl ir šios grupes naudojo terorą. Čia aš,kaip suprantu eina kalba apie ,,masines'' žudines Vermachto išvaduotoje TSRS teritorijose. Tai,visų pirma reikia pabrėžti,kad Einsatzgruppen pagrindinė funkcija ten,buvo kovoti prieš Sovietinius partizanus-tikrų tikriausius XX a. teroristus,pačiais brutaliausiais metodais terorizavusius išvaduotu Rytų kraštų gyventojus,kad jie bijotu remti Vokiečius,bei sulaužiusius beveik visus įmanomus tarptautinius įstatimus. Tarp tų raudonųjų teroristų buvo ir komjaunuoliu (Taip vadinamų vaikų) ir moterų,tačiau jų žiaurumui ir sadistiškumui nebuvo ribu ir prieš juos Einsatzgruppen kovojo visu pajėgumu,deja kartais neišvengiant klaidų ko pasekoje nukentėjo nekalti žmones. Tačiau esminis dalykas,šiuo klausimu apie Vermachto ,,masinius nusikaltimus'', ,,okupuotoje'' TSRS teritorijoje,kuri būtina pabrėžti,tai kas sudarinėjo šių nusikaltimų statistiką? Kas tirė tuos nusikaltimus? O juos tirė ir įvertino Sovietų specialiosios komisijos,pagal kurios išvadas,lenkų karininkus 1941 m. Katynės miške ,,šaude Vokiečiai'',pagal kurios logika Pabaltijis 1940 m. ,,savo noru'' ir laisva valia stojo į TSRS ir panašiai (Šie kliedesiai taip buvo toli realybės,kad siekiant išsaugoti savo autoriterą ir išsaugoti kitą melą jų XX a. pabaigoje buvo atsisakyta ir ,,demokratų'' ir net Kremliaus) Tai jeigu tokie ,,vertintojai'' taip įvertino Katynės skerdinių klausimą,kas gali paneigti,kad jie lygiai taip pat iš esmės viską sufalsifikavo Einsatzgruppen veiklos klausimu? Ypač turint omeny,faktą,kad Trečiojo Reicho armija buvo ypač disciplinuota, už išvaduotos teritorijos moters išaginimą,Vermachto karys buvo baudžiamas mirtimi,tuo tarpu TSRS žydų ir žydų tarnų vadovybė skatino beginklių civilių moterų žaginimą ir žudimą-atvirai,ypač šiuo skatinimu pasižimėjo žydas-bolševikas Ilja Enerburgas. Taigi tų kurie labai kalba apie Einsatzgruppen ir Vermachto nusikaltmus rytuose paklauskit,kas tuos nusikaltmus tirė ir sudarinėjo statistikas. Jei nežinos ar sakys,kad ,,demokratai'' tai pabrėžkit,kad sovietai,jeigu netiki,tegul pasidomi. Ir jeigu Sovietai sugebėjo šitaip ižuliai meluot Katynės miško klausimu, ,,savanoriško'' stojimo į TSRS klausimu,tai labai didelė tikimybė,kad melavo ir visais kitais klausimais

Mirtis surinko turtingą derlių. Drezdeno „holokausto" dydis - 250 tūkst. žmonių per 14 val. Tai tris kartus viršina Hirosimos aukų skaičių. [Publiacija skelbiama autoriaus šviesiam atminimui].

Zombiais nepaversta žmonijos dalis, galbūt mažesnioji ,neapsigaudinėja dėl vadinamųjų civilizuotų Vakarų. Šaltakraujiški žudikai „figūrėlės" šviečiantys šypsenomis iš viso pasaulio televizorių laiko savo valdžioje milijardus tarnelių - žurnalistų, rašytojų, „mokslininkų", „istorikų", kuriančių ir palaikančių grandiozinį mitą apie teigiamas „bendražmogiškas vertybes" - pusiau permatomą širmą, pridengiančią ledinį Vakarų egoizmą ir beširdiškumą; Vakarų, numirusių savo viduje ir keršijančių visai žmonijai už savo praradimus.

Bet ir pačios „figūrėlės", ko gero,paslėptos nuo milijonų žmonių akių jų likimo kūrėjų: banko-finansinių verteivų supermafija, kuriai planetoje neegzistuoja valstybinės sienos. Čia „suledėjimo" laipsnis dar didesnis. Čia jau išauklėtas toks retas žmogaus rūšies tipas, kuris ieško įkvėpimo satanistinėse idėjose.

Išoriniai jų „bendro" darbo rezultatai labiausiai ryškiai pasirodė Irake Serbijoje ir Rusijoje, kur žmonės naikinami tūkstančiais ir tuo reikia jei ne džiaugtis, tai tylint nuolankiai pritarti.

Kad suprasti įvykusių įvykių neatsitiktinumą, ne be skausmo atversime vieną iš pikčiausių Antrojo Pasaulinio karo, konkrečiai karo prieš Vokietiją puslapį: Drezdeno subombardavimą.Rašytojas Kurt Vonnegut kiek buvo galima papasakojo apie tai - ir jį „nutildė". Mes peržvelgsime JAV parašytus ir mažais tiražais išleistus Džordžo T. Parkerio straipsnius apie kolosalius nusikaltimus, aiškiai parodžiusius Vakarų talmudinius įpočius. Nusikaltimai, kurie galbūt stos į eilę simbolių, charakterizuojančių Vakarų esmę XX šimtemtyje [amžiaus pabaigoje laikas padalinti visoms „seserims po sągę"].

... 1945 m. sąjungininkų lėktuvai sėjo mirtį ir naikinimą visoje Vokietijos teritorijoje - bet senasis saksonietiškas Drezdenas tarp šio košmaro išliko ramybės sala.

Žinomas kaip kultūros centras, niekada neturėjęs jokios karinės pramonės, jis faktiškai niekaip nebuvo apgintas nuo smūgių iš dangaus. Išoriškai galėjo pasirodyti, kad visos kariaujančios pusės susitarė dėl to, kad Drezdenas buvo tarsi „laisvasis miestas".

Vasario 13 d., ketvirtadienį, pabėgėlių srautas, bėgdamas nuo Raudonosios Armijos puolimo, kuri jau buvo už 60 mylių, padidino miesto gyventojų skaičių iki milijono su trupučiu. Kai kurie iš bėglių pergyveno įvairiausią siaubą ir buvo leisgyviai, kas privertė tolimensius tyrinėtojus susimąstytiti apie proporcijas to, kas Stalinui buvo žinoma ir pavaldu ir apie tai, kas buvo daroma be jo leidimo arba prieš jo valią .

Buvo užgavėnės. Įprastai šiomis dienomis Drezdene tvyrojo karnavalo atmosfera. Šį kartą aplinka buvo pakankamai niūri. Bėgliai atvykdavo kiekvieną valandą ir tūkstančiai žmonių kūrė stovyklas tiesiog gatvėse vos skudurais prisidengę ir drebėdami nuo šalčio.
Tačiau žmonės jautėsi sąlyginai saugūs ir nors nuotaikos buvo bjaurios, cirkininkai rodė savo numerius perpildytose salėse, kur nelaimingieji ateidavo, kad nors kuriam laikui pamirštų karo baisumus. Grupelės pasipuošusių mergaičių stengėsi nuskriaustųjų dvasią stiprinti eilėraščiais ir dainomis. Jas pasitikdavo pusiau linksmos šypsenos bet nuotaika taisydavosi ...

Niekas šiomis minutėmis negalėjo įsivaizduoti, kad mažiau kaip po paros šie nekalti vaikai gyvi sudegs ugnies uragane, sukurtame „civilizuotų" anglų-amerikiečių.

Kaip pirmieji pavojaus signalai pradėjo žymėti 14-kos valandų pragaro pradžią, drezdeniečiai drausmingai išsivaikščiojo po bombų slėptuves. Bet - be jokio entuziazmo, galvodami kad oro pavojus - klaidingas. Jų miestas niekada nebuvo atakuotas iš oro. Dauguma niekada nepatikėtų, kad toks didysis demokratas kaip Vinstonas Čerčilis drauge su kitu diddžiuoju demokratų Franklinu D. Ruzveltu nuspendė nubausti Drezdeną totaliniu bombardavimu.

Kas skatino Čerčilį? Politiniai motyvai. Drezdeno pramonė gamino tik cigaretes ir porcelianą t. y. nekarines prekes. Bet priešakyje buvo Jaltos konferencija, kurioje sąjungininkai ketino pasidalinti iškankintos Europos kūną. Čerčilis ir norėjo susikurti „kozirinę kortą" - kažkokį tai grandiozinį anglų-amerikiečių veiksmą, kuris padarytų įspūdį Stalinui - per daug savarankiškam, per daug protingam, per daug prikaupusiam didelės jėgos. Bet ši korta, kaip vėliau pasirodė „nesuveikė" Jaltoje, nes blogas oras privertė atšaukti suplanuotą reidą. Bet Čerčilis vis vien reikalavo vykdyti reidą, nesvarbu kur, aiškindamas tai būtinybe palaužti vokiečių tautos valią užnugaryje.

Vos tik drezdeniečiai išsiskirstė po slėptuves ,buvo numesta pirmoji bomba - 22.09 1945 m. vasario 13 d. ataka tesėsi 24 min. Miestas pavirto į ugnies jūrą. „Pavyzdinis taikinių bombardavimas" sukūrė norimą ugnies uraganą - tai įėjo į cigarus ir jumorą mylinčio „demokrato" apskaičiavimus.

Trumpai apie Komunizmą Anti- Rusišką judėjimą

https://youtu.be/NAaPZjbMXvU

...

Pas mus Diktatūra jau nuo 1990 Kovo įvesta, nieko naujo.

Neskpank, žinok čia niekam neidomu

Ne du, o šešis milijonus žuvo pagal patį kanclerį Adenauerį ir slaptus JAV žvalgybos duomenis iškeldinamų iš savo gimtųjų namų vokiečių. Susiraskite jo kalbas ir išsiverskite. Ir vėl ta šešiukė, kuri persekioja Europą. Sunkus ir baudžiamas atvejis.

Nespręsk pagal savo kreivą kurpalį. Kodėl niekam, kai kam visai įdomu.