Atskirti jausmus nuo sekso

Labai daznai minima tema - vienos nakties nuotykiai. As nesuprantu kaip tai veikia, kodel zmones tai daro. Kaip tai gali suteikti daugiau dziaugsmo negu nusivilimo.

Jeigu nesinori su zmogum "antra karta", tai ar tikrai tas zmogus "patinka"?
Jeigu darai tai su nepatinkanciu zmogumi - ar tai tikrai pakelia saviverte, suteikia dziaugsma, malonuma?

Mano akim, tai kazkoks nepilnavertiskumo kompensavimas. "Nevilties seksas", su "prastesniu negu noriu" zmogumi.

Gali būti, tai priklauso, su kuo buvo pirmieji kartai. Kiek žinau, absoliučiau daugumai bernų buvo su bet kuo, kuri davė. Spėju, panoms tas pat. Todėl nemažai taip griežtai neriša sekso su jausmais. Jei taip toliau nagrinėti, masturbacija irgi dažniausiai vyksta be artimo, ar tai sukelia kažkokį nusivylimą ar savęs nuvertinimą?
Mano manymu, seksas gali būti dvejopas - kai nori būtent su tuo žmogumi ir kai tiesiog nori. O dar gali būti iš draugiškumo, iš smalsumo (pasirenkamas aiškiai netinkantis partneris), na ir dar iš keršto arba kaip pažeminimo aktas - būdinga tam tikrų sluoksnių atstovams.
Apibendrintai - seksas nebūtinai yra mylėjimasis (kai vienas kitą myli).
Gamtos požiūriu - jokia kita rūšis nėra tiek komplikavusi savo dauginimosi sistemos, kaip žmogus

Jo, pirmi kartai tokie (bernam ypac). Bet tada pradedi pastebeti, kad ta mergina prisirisa. Kad jai skaudu kai bandai atitolti. Ateina laikas kai vienisa mergina tiesiog pralinksmini - nuvezi kazkur, parodai kazka, tiesiog tam, kad susipazint su zmogum... net ir tada gresia, kad ji nores daugiau, o tu ne. Bet jeigu islaikai atstuma - tada ir jai maziau skauda, ir tuo paciu nelieka "isnaudota fiziskai"...

Net tie atvejai is "smalsumo", tarkim su "populiariu" ar kazkokiu "fiziskai patraukliu" zmogum pildant fantazijas - didele tikimybe, kad zmogus tikesis kazko daugiau. Ir to netekimas tik dar karta patvirtins klaidinga hipoteze, kad tikros meiles nebuna, kad tai tik zaidimas, kad mano kunas ir jausmai nieko verti...

O ir malonumo atzvilgiu - maloniausia kai esi "momente". Kai jokiu abejoniu, kad tai teisinga, tobula, turi prasme. Tada ir kojos merginos dreba, ir diafragma virpa...

Tiesiog "pasinaudot proga" kaip ir nebutu blogai, jeigu ne uzburtas ratas - i tuos kam tai "nieko nereiskia" rimtai neziuri tie kam tai kazka reiskia :/ Iskarto kyla abejones kaip tas zmogus elgsis sunkesniu laikotarpiu, kai reikia spresti, o ne begti nuo problemos santykiuose.

O gamtoj visko pilna. Delfinai i juros dugna masturbuojasi, prievartauja ruonius. Antys su negyvom antim duodasi. Kiti vabalai partneriui nukanda galva... su gamta zmogaus nera ko lygint. Gamta tai saltis, badas, mirtis, nuodai, ir infekcijos... labai protingu padaru reikia buti, kad nenumirt "gamtoje"

Labai jau pemistinė tema.

Mano nuomone ši tema neturi teisingo atsakymo. Vienos nakties nuotykiai taip vadinimi ne bereikalo - tai tik nuotykis, kurio ir esmė neprisirišti. Psichologiškai nagrinėti galima kiekvieną asmens poelgį, nes vigi juos lemia daug kas: vaikystė, dabartinė bei buvusi aplinka, visuomenės bei tėvų požiūriai ir t.t. Kodėl žmonės imasi būtent vienos nakties nuotykių? Daugybė priežasčių. Galbūt tai pasąmoningas savęs baudimas, galbūt bandymas kažkam kažką įrodyti (dažnai tai įrodymas sau jog dar galiu, jog vis dar esu patrauklus). Galų gale, nepilnavertiškumo kompleksas - negalėjimas ar nepripažinimas galimybės ilgiems santykiams.

Ką tai duoda partneriams? Sąlyginai nieko, sąlyginai viską. Tai sprendžia asmenys kurie tuo užsiima. O dėl to niekas netampa mažiau žmogumi.

Apskirtai, visuomenė vis labiau tampa vartotojiška, be visų pūkuotų ir rausvų apvalkalų imame tiesiog vartoti. Nereikėtų stebėtis jog tai darome ir su santykiais, o ypač seksu, kai seksizmas taip skambiai afišuojamas tv serialuose ir reklamoje.

Manau gilintis verta, nes žinant "kodėl" galima rasti sprendimą kuris "veikia". Miškas tamsus, bet miškas tikras.

Konkretus pavizdys - mergina negali nurimti, jaučiasi "anxious" (nežinau kaip lietuviškai). Jei sunku susikaupti darbe, ji negali nusiraminti, skiria labai daug laiko vaikino paieškoms - internetu, su draugais. Pradeda eiti į barus, švaisto laiką su žmonėmis kurie nepatinka. Su kuriais reikia gerti, kad "atsipalaiduot" kažkiek... tempia vaikinus į lovą, nes jai tai vienintelis žinomas būdas "įrodyti" sau kažką - aš graži, aš įdomi, aš pritampu, tai malonu, aš stipri, aš galiu...

O priežastis - vienišumas, atskirtis, prisiminimai, savęs įvaizdis. Nuvežk ją prie jūros - jeigu ji niekada ten nebuvus. Leisk jai paklykaut, palakstyt basai. Kartu pažaist žaidimus, paišant pėdom. Tegul ji "aprėkia jūra" ("nekenčiu žmonių!!!"). Tegul išsilieja. Pora tokių įvykių žmogaus gyvenime, ir žiūrėk - lengviau darbe susikaupti, mažiau motyvacijos į barus eiti, miegas ir valgis geresnis, savęs priežiūra, savivertė aukštesnė... sustabdomas "užburtas ratas".

Išmokyk ją plaukti, piešti, groti gitara. Parodyk kažką kas "normalu", bet nebuvo šansų gyvenime....

Ir tai nebus tik "vienos nakties nuotykis". Tai iš esmės kerta šaknis tamsaus miško. Ji jau niekada nebus ta mergina kuri "niekada nebuvo prie jūros". Kuri niekada neišdrįso nueiti į sporto salę ar mokytis šokti. Parodyt sau meilės, patikti sau Tapti žmogum, kuris "bent vieną kartą" buvo suprastas - galėjo garsiai sakyti, kad pyksta ant mylimų žmonių už jų klaidas... ir t.t... t.t.. tad žinant kodėl, galima "iš esmės" padėti žmogui. Ne tik "tam kartui" pasinaudoti "proga".

Bet lieka klausimas... kai akivaizdu, kad kriptis skirtinga. Ir esi su žmogum kuris kaip ir patinka. Tada "tam kartui" pasidžiaugti žmogum ir... išsiskirti? Skaudu. Jeigu iki tiek žmogus patinka, galima koreguoti gyvenimo tikslą...

Visiškai sutinku :)

Nes esame homo sapiens

Kiek merginos partnerių paturėjusios ir dar skaičiuoja.

Viskas taip gražu, ir taip paprastai miela kad būtų teisinga, bet - žmonės yra ydingi padarai, ir visi nori pirma naudos sau. Tai susitinka du tokie norintys įrodyti sau ir pasauliui jog vis dar gražūs, seksualūs ir geidžiami, permiega vienas su kitu, užpildo tą tuštumą minutei ir vėl užburtas ratas su savimi ir savo problemomis. "Tas kartas" nėra apie kitą žmogų, tai visada yra apie save: "aš noriu, man reikia ir aš galiu gauti".

Pastaruoju metu vis labiau matosi tendencija, kai žmonės yra tokie egoistiški, susirūpinę savomis problemomis, jog visa kita tarsi išnyksta. To realaus pasiaukojimo nelabai lieka, nes visgi nepakeičiamų nėra, tiesa? Tai kodėl turėčiau keisti savo tikslą jei tas kitas vis tiek išeis/nenorės/paliks/nesirūpins ir t.t.?

Žinoma, linkiu jog visos psichologinės bėdos būtų sprendžiamos normaliais ir sveikais būdais, tačiau gyvenimas nėra tik pozityvus.

Šioje vietoje ir yra "bėdos simptomai". Tos baimės apibūdinamos kaip patologija, knygose.

Žmogus gimsta mylėdamas mamą ir tėtį. Tai "normali būsena", kurią žmogus bando išlaikyti visą gyvenimą. Tėvai dieviški - milžinai kurie vaikšto, kalba, valgo, dieviškai stiprūs. Jų "tobulu" pavyzdžiu suformuojama pasaulėžiūra. Žmogus gimsta besąlygiškai pasitikėdamas savo "dievais" - tėvais. Taip pat, kaip vėliau pasitiki partneriu. Pradžioje tėvų elgesys atrodo kaip tobulas pavizdys - nes tai vienintelis pavizdys... "pradžioje".

Su laiku, pasaulis parodo tėvų klaidas. Paauglystėje maištauja vaikai kai tėvų "pamokos" neveikia tikrovėje. Tai sukelia kognityvinį disonansą - kaip aš toks geras būdamas, negaunu ko norisi... Žmogus tada pasimeta, pradeda "ieškoti kaltū" ir "ieškoti savęs", jausdamas kodel tai kas jo galvoje, nesuteikia priėjimo prie to ko norisi.

Juk jeigu "pamokos" daugmaž ok - tėvai laimingai gyvena, myli vienas kitą, rodo vienas kitam fizinį, emocinį ir intelektualinį palaikymą, šilumą, švelnumą. Vaikas darydamas tą patį ką jie daro - randa draugus, gyvena laimingą gyvenimą. Jaučiasi saugus, stabilus. Naudodamas tėvų pamokas susikuria patogų gyvenimą. Žino be abejonės, kad gali būti gerai, kad tėvų pamokos "veikia praktikoje". Jam lengva atsirinkti ir pasitikėti žmonėmis. Kai jaučiasi pasiruošęs - susiranda patinkantį žmogų iš panašių žmonių būrio, ir kartu kuria namus, kuria gyvenimus.

O tie nelaimingi, kieno galvoje ne funkcionalios mintys - nuolatos kenčia nesėkmes, pažeminimus, klaidas... tenka "bandymo ir klaidų" metodu gelbėtis. "Ieškoti savęs". Knygos aprašo dvi esmines klaidas intymioj sferoje:
(1) Kaltinti save - jaustis ne vertu. Kas priveda pries "savęs tobulinimo" ten kur nereikia. "Per stipriai stengtis". Bijoti netekti to mažo kiekio švelnumo, kurį buvo taip sunku rasti / gauti.
(2) Kaltinti kitus - "susitaikyti", kad šiluma neįmanoma, žmonės purvini, "kitokie nei aš", "manęs nesupranta". Tad atstumti visus ir viską be mąstymo. Imt kas papuola, blogai jaustis, ir su tuo gyventi.

P.S. Paradoksas - bet iš egoizmo gėris ateina. Žmogus daro kitam gera, kad sau geriau būtų. Didžiausi apdovanojimai reikalauja dirbti komandoje. Padėk žmogui bėdoj, ir patikrink - ar jis liks dėkingas. Apsupk save dėkingais žmonem, dalinkis "grobiu". Ir neužmiršk savo kompetencijos tobulinti, ten kur kitiems sunku - toje srityje save tobulinti ar nuvest prie reikalingo žmogaus. Va taip ir darosi pasaulis geresnis - per egoizmą. Nes kurdamas naudą kitiems, sukuri sau. "vogti" "meluoti" "naudoti" - tiesiog ne funkcionalu ir trumparegiška.

Dar nesu sutikęs "blogo" žmogaus. Tik kvailus truputį... jie skriaudžia, kad gauti apdovanojimą "tam kartui". O paskui nelieka ką reketuot - pabėga, numiršta, apsigina... ir baigiasi Bergzdžias reikalas "stumt" links savęs, įmanoma tik "pritraukti". Stumiant kamuolys "bega" į visas puses, o už virvutės traukiant - link tikslo.

Mane stebina, kad seksui be gilių jausmų skiriama tiek analizės, kad tai kažkoks savivertės tyrimas, noras pasirodyti, ar dar kažkas - o išties tai tėra fiziologinio poreikio patenkinimas daug nesukant galvos. Na, kaip ir masturbacija. Irgi galima būtų prisigalvoti, kad masturbuojiesi tyrimo tikslais, įsitikinti kaip gerai man stovi ar kiek kartų galiu, bet taip nėra ir nereikia tuščioje vietoje ieškoti nesančių priežasčių.

Merginos kartais elgiasi taip pat. Esu girdėjęs paaiškinimą "aš juk ne medinė", suprask, jei nėra su kuo "rimtai", tinka bet kaip. Nes "gamta šaukia" ir tai gana stiprus fiziologinis poreikis, einantis po miego ir valgio.

Daliai žmonių lemiamai stiprus erotinis stimulas yra naujumas (tai stimulas, manau, visiems), taigi, naujas partneris tai suteikia, kitas kartas jau praranda šį pasirinkimo kriterijų, tada ieškoma vėl kito...

Galiausiai, kokiu tikslu sugalvota monogamija. Ilgus amžius tai buvo svarbiau moters atžvilgiu, kad vyras (irgi) žinotų, kieno vaikus augina. Vyrams nuklydimai buvo menkai pavojingi, bent palikuonio iš šalies jie į namus neparneš, nebent ligą kokią. Išplitus patikimai kontracepcijai, dėl galimų pasekmių išsilaisvino ir moterys.

1. yra ir žaislai, rankos... jeigu tik "pojučio" reikia - nebus skirtumo iš kur jis. Jeigu vien "pjučio" neužtenka - reiškia kažko daugiau reikia. Mylėtis gali būt maloniau nei mastubacija, bet ir blogiau (prasta higiena? parneris nesimėgauja, "iš pareigos" daro?...). Ir masturbacija, kaipkas mano, kad žemina. Kiti kaiptik skiria tam "gydančias" savybes. Požiūris daug lemia. Va ir įdomu, kur baigiasi požiūris, ir prasideda smegenų chemija, biologija, psicologija.

Juk mylintis, ypač orgazmo metu, išsiskiria daug oxitocino, dopamino, seratonino (ypač merginoms). Orgazmo intensyvumas priklauso nuo būsenos smegenyse. Žiūrint į akis orgazmo - atsiranda koreliacija tarp to žmogaus ir to pojučio. O ir malonumas proporcingas tam ko tikiesi iš to žmogaus. Viltys, norai - "sprogsta", "išsilaisvina" https://www.youtube.com/watch?v=eyq2Wo4eUDg . Ir tai gali tęstis ilgus metus. Iki senatvės.

2. Masturbuotis "kiek kartų galiu" daugkas bandę. Net vaikinams, ypač paauglystėje, gerai susijaudinus pasiekti klimaksą 3 - 5 kartus "iš eilės" nėra reta. Ir isimylėję žmonės, ypač jeigu abiems nauja, tyrinėja "kiek kartų per dieną". Kelias savaites, mėnesius tęsiasi "tyrimai", "smalsumas", pažintos su kito kūnu.

3. Netikiu, kad su "betkuo". Yra atranka. Nieko blogo "pirkt paslaugą" (nebandžiau, bet...), ar "apsikeisti", "padėti". Bet "padėjus" kelis kartus pajuda prie kažko daugiau. Gal "paleisti" lengviau tiem kas visada gali rinktis, visada apsupti "pasiūlymų". Iš esmės - merginoms (su trupučiu fizinės disciplinos). Ir vaikinams su labai labai stabiliu, saugiu, patikimu, geru gyvenimu, kurio nesinori aukoti vardan "merginos".

Pastebiu, kad gebėjimas "ne prisirišti" būdingas žmonėms su fizinio išnaudojimo praeitimi (vaikystėje, paauglystėje). Kai "jautrios vietos" buvo išniekintos. Tada lieka pasirinkimas "tai niekis" arba "aš niekis". Tad arba bandoma įrodyti sau, kad "tai" nieko nereiškia (užburtas ratas), arba izoliuojant save nuo to. Bet tam yra priešnuodžių - terapija, suprasti kodėl atsitiko tie įvykiai. Kas vyko to ligoto, išnaudojančio žmogaus galvoje...

4. Naujumas ir traukia, ir atstumia. Priklauso nuo "pirmo įspūdžio". "Pick up artists" mokina "fake it till you make it". Apsimesk kažkuo daugiau - drabužiais, uniforma, žodžių citatom - ir naudok ką apgausi. Sociopatija. Bet čia irgi "durnų ieškojimo metodas". Ne to ko nori, o kas "įmanoma". Iš esmės, orgazmas patirtas su nepažystamu žmogumi, tai mylėtis su savo fantazija. Arba iš nevilties, "nuleidus kartelę". Gal klystu. Būtų smagu rasti klaidą.

5. Monogamija stipri ne per "prievartą". Kai žmogumi žaviesi daug metų, ir jautiesi saugus, kad tas žmogus bus šale, juo/ja pasitiki... Fiziškai, protiškai ir intelektualiai patrauklūs žmonės, vienas kitam, gali išlikti visą gyvenima. Jeigu tik nenustoja stengtis. Jeigu vienas kitam patinka už tai "kas yra".

6. Kūnas "išsilaisvino", o emocijos liko. Su ar be kontracepcija mergina gali būti ištikima, ir nesižavėti "dauguma" vaikinų. Laimingu atveju kontracepcija tai tik skirtumas "kaip "užbaigti". Ir net tada prasideda higienos klausimai (sudėtinga praustis). "išsilaisvino"... tarsi mylėtis su žmogum kurį gerbi ir garbini - būtų bausmė... tarsi "visi visų nori" ir "visi lygiai" patrauklūs, įdomūs, malonūs. lol.

Pasakojat savo fantazijas. Dar mokslinę knygą turite po ranką proceso metu?

Tiesa tai, jog tėvai daro didelę įtaką augančiam vaikui. Bet tuo pačiu metu reikia ir pripažinti jog 90 proc. laiko vaikai kartoja tėvų santuokos modelį, bet yra ir tie 10 proc. kurie daro visiškai atvirkščiai, nepriklausomai nuo to ar šeimos pavydys būtų laikomas visuomenės norma.



Abi aprašytos situacijos pilnai atsako į temos klausimą: asmuo stengiasi save nubausti, o bausmės būdai gali būti skirtingi - kad ir tie patys vienos nakties nuotykiai.



Apskritai, nei gero nei blogo elgesio negali būti - visa tai yra visuomenės nustatytos normos. Homo sapiens pradžioje (nors nebūtina ir taip seniai to ieškoti) daugpatystė buvo normalus reiškinys, nors šiuo metu tai yra nepriimtina. Monogamija, kaip reiškinys visuomenėje, yra palyginus naujas. O šiais laikais pateisinama ir perduodamas kartoms kaip viena iš egoistiškiausių vertybių: "juk čia mano, kodėl turėčiau dalintis". O egoizmas yra viena iš priežasčių kodėl turime tai ką turime - juk jei nesinorėtų geresnio gyvenimo (kad ir kaip jį isivaizduotume) tai iki šiol gyventumėme po palmės lapu ir Šiaurės Europą paliktumėme dykvietės vietoje. Ką, beje, puikiai įrodo Afrikos šalių nenorėjimas/negalėjimas keistis ir vystytis.

Bet čia ir visas grožis būti žmogumi - visa tiesa apie psichologiją yra palynus relatyvu

Seksas yra dalis žmogaus prigimties ir daro stiprią įtaką net daugeliui sprendimų. Anot Froido, viskas ką darome yra paremta seksualiniais potraukiais, tai analizuoti galima, o manau ir reiktų, viską.


Manau reiktų atsisakyti seksizmo - tiek merginos, tiek vaikinai yra pajėgūs kurti emocinius ryšius. Emcinio ryšio buvimas/nebuvimas taip pat daug ką sako apie mūsų, kaip žmonių, asmenybes. Nors visuomenėje ir gajus stereotipas jog tik mergina nesugeba būti emocionaliai šalta kai reikalai pakrypsta sekso link, vis dėl to šiuolaikinė visuomenė puikiai parodo, jog šie stereotipai greitai susilies ir išnyks.



Monogamijos tikslas yra įsitikinti, kad tavo palikuoniai yra tikrai tavo palikuoniai ir kontracepcija čia niekuo dėta. Vyrams, kitaip nei moteriai, nebuvo itin svarbu išlikti ištikimam, nes ypač Europoje statusas priklauso vyrui tai ir benkartas yra gėda moteriai, ne vyrui. O moterys ir šiandieniame pasaulyje yra stipriai smerkiamos, retais atvejais, baudžiamos.

Teko bendrauti su savizudziais daugiau negu viena karta, kol dar gyvi buvo. It is arti, is vidaus stebeti dinamika ju seimos viduje. Skaitant knygas ir bendraujant su psichologijos studentem nuo paauglystes susideliojo viskas i vietas, atejo sioks toks supratimas, paguoda, ramybe.

Bet psichologijos temos liko idomios. Sexologija ypač įdomi. Tiek evoliucines teorijos, tiek Froido pradėti principai, bei realių žmoniu pasakojimai. Plius, asmeninė patirtis.

Sexologijos idomiausias straipsnis turbūt GES (good enough sex), skirtas porų terapijai, kur siekiama užtikrinti ilgalaikių santykių kokybę. Pirmus kartus ieškant parenerių, įdomu peržiureti "pick up atrtists" metodus, kuriuos jie demonstruoja praktikoje. Taip pat kuno kalbos principai - apie tai yra daug knygu ir video. Ilgalaikiam santykiu kokybės užtikrinimui įdomi knyga "5 meiles kalbos". Renkantis partneri naudinga atsizvelgti i principus aprašytus "attached the science of attachment". Taip pat verta demesio - "how to win friends and influence people" ir "What Women Want When They Test Men"... ir t.t...

Kaip bebūtų, skaitytų knygų sąrašas mano, deja, nėra ilgas. Esu inžinerius, darantis tyrimus. Programuotojas. Gan mechaniškas. Įžvelgiu jausmuose algoritmus. Todėl visada įdomu domėtis žmonėmis ir jų gyvenimo patirtimi. Ypač žmonėm kurie turi "tamsiąją pusę". Ir tą sąmoningai suvokia. Save, savo praeitį analizuoja man klausantis. Tai labai įdomu, man, asmeniškai. Visų laimė vienoda, bet tragedijos unikalios.

P.S. "turite" yra daugiskaita. Ąš esu vienas asmuo, ir būčiau dėkingas jeigu į mane būtų kreipiamasi vienaskaita. Aš ne atstovauju kažkokios "daugumos interesų", nekalbu "daugiau nei vieno žmogaus vardu". Tad kreiptis į mane "jūs", tarsi atstovaučiau daugiau negu vieną žmogų, nėra prasmės. Nėra ko į vienišą kaimo latra kreiptis kaip į karalių. Gal tas "jūs" ir "paguodžia" menkesnį žmogų, su savivertės problemom... bet šiuo atveju aš esu aš, tu esi tu.

Vikingai labai džiaugėsi, jeigu po kelių metų grįžę rasdavo vaiką. "kažkoks kvailys nepastebėjo, kad vaiką turi!!". Tais laikais labai daug vaikų mirdavo, kaip ir motinų gimdymo metu. O gyvas vaikas - tai karys, žemdirbys, vertybė, auksas (buvo). Dabar, kažkodėl, vaikas tarsi bausmė ar šunkiukas, katė kurio užsimanoma. Tik paskui nėra kam valyti kakučių dėžutės... Gerai kai abu tėvai, laimngų tėvų vaikai.

Pagal viską, monogamijoj žmonės turi būti kartu iš noro, meilės. Nes kartu būnant - auga, gerėja gyvenimas. Tas iškraipoma kai įstatymai liepia "apsimesti", kad viskas gerai.

Kogero, monogamija ginama nes tai saugo jausmus. Juk būna, kad jeigu vienas išeina, kitas gali numirti iš sielvarto. Ypač, jeigu partnerį buvo susirasti sunku (kartu iš gailesčio, neturint iš ko rinktis?), jeigu turėjo planų didelių (bet ne laiko būt su partneriui?), dėjo daug pastangų, investicijų (elgėsi kaip su daiktu, nuosavybe). Kiek vyrų norėdami patikti patraukliai moteriai - dirba savižudiškai, stato namus didesnius negu reikia. Kovoja, rizikuoja vardan to "tikslo" - mylėtis su moterimi kuri (ir kuriai) patinka, bet napalieka laiko ir vietos "kurti bendrai laimei".

"Dr. Fell, do you believe a man could become so obsessed with a woman, from a single encounter? Could he daily feel a stab of hunger for her and find nourishment in the very sight of her? I think so. But would she see through the bars of his plight and ache for him?" - Thomas Harris, Hannibal

Juokingas faktas - vienas vyras gali apsėklinti visą kaimą. Todėl vyrai ir siunčiami į karą. Kartais atrodo, kad vyras tiek ir tevertas. Bezdžionė, geidžianti valgyti, mylėtis ir poilsio. Dar karts nuo karto - konkuruot su kažkuo - darbe, sporte, hobiuose. Testosteronas. Keista kaip vyrams "būt savimi" vis labiau draudžiama, nepriimtina.

Vaikas nežino "visuomenės normų". Nuomonę susidaro stebėdamas tėvų laimę. Laimingi - reiškia geri patarimai. Jei slepia liūdesį - pastebės tėvų klaidas vėlai gyvenime. Jeigu tėvai kaltins kažką... vėl rekės laiko suprasti, kad ne "kiti" kalti (ne valdžia, ne babajai, ne visuomenė). Greičiausiai - tėvų tėvai... tamsa teka medžio šakom. Ypač LT aktualu - buvo karas, genocidas, badas, priespaudos. Duobės gylis ir plotis unikalus šitam regione.




Taip. Tą žinant, ar tai netampa išnaudojimu? Atsirenki su atitinkamu psichologiniu profiliu, pasakai ką reikia... Va jei žmogus išauga, supranta kas su juo vyko - tada kas kita. Žino iš kur tie poreikiai kyla, kaip valdyti, konstruktyviai, saugiai patenkinti.



Gėrio ir blogio... fun stuff. Geri dalykai gali būt daromi dėl blogų priežasčių. Blogi dalykai - su gerom intencijom. Ižiūriu tik utilitarinį gerio pranašumą - "kurti", o ne "vartoti". Yra ką "vogti" tik tol kol yra kas gamina. O su vagim, išnaudotojais - nulis, tik minusas.

Manau monogamija atėjo matant, kaip neištikimybė gali sugniuždyti žmogų ir jų vaikus. Jug mylėtis reiškia atverti savo jautriausias vietas kitam žmogui. Ir vietoje skausmo gauti orgazmą... Ypač mažesnio patrauklumo žmonėms neištikimybė sukelia skausmą, kurie tikrai neturi (ar neturėjo) iš ko rinktis. Žmogus prisiriša visa širdimi, ir lieka išduotas, sutryptas, sugniuždytas. Griūva namai, savižudybės, netenka darbo, skirybos. Be monogamijos gali sugriūti gyvenimas. Verta atsižvelgti.

Aišku, per prievartą kartu būti nesąmonė. Atskiroj lovoj - šalti, pilki namai pilni liūdesio. Tai dar viena priežasti gilintis - kad atsirinkti žmogų kuris patikimas, saugu prisirišt, investuoti, statyt bendrą namą, šeimą. Mokyt vaikus būt laimingais, sėkmingais, džiaugtis jų laime. Sujungti šaknis medžio. Tai labai sudėtinga neturint funkcionalaus pavyzdžio. O va knygose - tukstančių gyvenimų patirtis.



Todėl ir tikrinu koreliacijas. Mokslinis metodas - indukcijos principu ieškot naujų minčių / paaiškinimų, dedukcijos - atmesti tai kas objektyviais stebėjimais paneigiama. Kas nepaneigiama - tas galbūt tiesa (Kunh). Šita tema tam ir skirta - ieškoti naujų minčių apie intymią dinamiką. Tiesiog, kad suprasti, išvengti klaidų, padėti atsigauti netekusiem vilties.

Panašu, temoje kiekvienas išsako savo patirtį. Mano atveju ji buvo tokia: geriausias seksas su tomis, kuriomis menkai draugavau, geriausi emociniai santykiai su tomis, su kuriomis negulėjau. Tačiau yra buvę ir abu viename, atrodė labai geri, bet jei juos perskirti, vis tik geresni buvo atskirai.

Man nelabai suprantamas aiškinimas apie savęs ar kito baudimą, nenorą prisirišti, dėl kažko neaiškaus patirto. O jei yra paprasčiau - geras aistringas išradingas nenuobodus ir abipusiai malonus seksas su žmogumi, su kuriuo kitomis temomis nekažką bendro surandi, todėl bendravimas kitu laiku tiesiog netraukia? Tai tiesiog logikos išvada, kad neverta prisifantazuoti to, ko nėra. Ar dėl to būtina atsisakyti ir šio malonumo? Ir ar nėra saviapgaulė nepripažinti, jei taip yra?

Tarp kitko. Ko gero visi draugai, o ir draugės (tikrąja prasme) išreiškia nuomonę, kad po 5-10-15 vedybinio gyvenimo metų sekso nelieka, ar jis tampa menkai patrauklus, praktiškai apsiribojama "greitukais". Tačiau porose jie vienas kitą myli, bent taip sako. Taigi, kas imsis paaiškinti, kodėl emociniam ryšiui išlikus, ilgainiui seksas su tuo partneriu tampa menkai patrauklus ir labiau primena fiziologinio poreikio tenkinimą, nei jausmų išraišką?

Apkarpiau keiksmazodzius, kad citata trumpesne butu

1. Vyro savigarba labai apkarpo per gyvenimą besitesiantys atstumimai. Pagal statistiką, 80% vyru moterim patrauklus maziau negu vidutiniskai. Pagal statistika, 20% vyru, turi priejimas prie 80% moteru. . Ne nuostabu, kad išmoksta jaustis žemiau šūdo... kai nėra kas paaiškina, kad tiesiog nepasiduot reikia. Prižiūrėt kūną, emocijas, protą. Socialinį statusą. Erdvę namų. Ir nenustot stengtis po to kai turi viską ko nori iš jos... "Būt savimi" tik po to, kai jau esi "kažkoks" įdomesnis. Mergina ne mama, vien už tai, kad kvepuoji - tikrai ne mylės. Ir tikėtina, nelabai žavėsis tavo talentais ir gabumais tiek kiek "klientai" ar "draugai", "kolegos" žavisi.

Žiūrėk ir palūžta, nesupranta, kodėl aš "toks geras", "mamos klausau", o mane atstumia... Dar labiau stengiasi būti geru. Tikrai reiktų mokyti vyriškumo. Ypač kai taip daug šeimų be tėvo vaikinai auga. Motina dažnai nesugeba užauginti tokio vyro su kuriuo paauglystėje būtų ėjusi į pasimatymą. Išmoko bijot ko pati bijo, elgtis kaip mergaitę... O ir vaikinas nenori tokios merginos kaip jo mama dažnai - tokios kuri nesupranta ko reikia vyrui, kad būtų laimingas (moters su kuria nenori likt vyras). Užauga paskui tokie va... nelaimingi vyrai... tragedija. Pritariu.

2. Galiu pasidalint įžvalgom apie moteris inžinerijos Ph.D. darančias. Jos seka instrukcijas daug labiau, kruopščiau. Mažiau klaidų daro, mažiau rizikuoja. Dažna tokia dar ir sportuoja, turi hobius, keliauja ir dar randa laiko šeimai...

Vyrai inžineriai improvizuoja daugiau. Tarpusavy konkuruoja kuris geriau, kuris greičiau, kuris ilgiau be miego išbūti gali. Juokiasi! Pramoga! Iššūkis!... O moterys ramios, stresuoja. Jeigu "nežino kas gausis" - ne rizikuoja. Vyrui tik pasakyk "neįmanoma" - tą patį vakarą bus ištestuota, su kitais vyrais aptarta, galbūt surastas naujas metodas. Bet ir moterys padeda. Nuleidžia ant žemės, kai per toli smalsumas nuveža.

3. Statistiskai, vyru ir moteru vidutinis IQ vienodas. Tačiau vyrų kurkas daugiau ties "ekstremumais". Tikimybių kreivė kitokia. Abiejų: ekstremaliai protingų ir ekstremaliai durnų - kurkas daugiau tarp vyrų negu moterų. Tad yra balansas - kiekvienam protingui po vieną durną. Tiesiog testosteronas turi koreliacija su autizmu. Kas ne prognozuojamai - link gero ar blogo. Ir problema ta dar, kad aukštas IQ (keliautojai, vizionieriai ir t.t...) koreliuoja su emociniu nesupratimu. Nesupranta jie moters jausmų, o moterys tos "autistiškos logikos" džiaugsmo. O gaila...