Atvirumas ir pasitikejimas...

Turbut mes visi turime savo atvirumo ribas. Vieniems zmonems atsiveriame labiau, nuo kitu tarsi bandome uzsistatyti siena. Mano situacija tokia, kad turiu drauga, gera drauga, su kuriuo nera tabu temu. Atrodo galeciau aptarti visas man kilusias problemas nesibaimindama, kad jam tai atrodys juokinga ar nereiksminga. Pasakysit, kad viskas cia gerai, bet...kazkodel su savo vaikinu as nesugebu buti tokia atvira. Vis pagaunu save, kad tam tikrose situacijose pagalvoju ka pasakyti, kai pasiegti, nes zinau, kad kitokia reakcija gali buti jo ir nesuprasta. Juk taip neturetu buti tarp zmoniu, kuriu santykiai lyg ir yra artimesni nei vien draugai..Kartais jauciuosi is dalies kalta, kad su vaikinu nebunu iki galo atvira, bet man vis kyla baime, kad liksiu nesuprasta. Gal cia kazkokie psichologiniai barjerai, jei zmogus man brangus, as taip elgdamasi stengiuosi jo neprarasti? Nezinau, is kur kartais atsiranda itampa mums bendraujant.
O gal tai naturali, visu poru pereinama, vienas kito pazinimo stadija? Kazkaip jauciuosi pasimetusi...

Na, neimk taip giliai į širdį. Tai natūralu. Gal reikia laiko. Kuo žmogus brangesnis, tuo daugiau baimių ir kompleksų yra. Gal pastebėjai, kad jo nuomonė gali nesutapti. Tiesiog nesąmoningai ir vengi atvirumo. Beje, kas sakė, kad paslaptis nėra žavinga. Tai lyg saujelė šarmo. Nemanau, kad reikia būti it atverstai knygai. Ateis laikas ir pasakysi. Kai jausi, kad gali pasakyti ar tiesiog žinosi, kad labai jau reikia pasakyti. Įdomu, kiek laiko esate kartu. Tai gali būti esmė. O šiaip - nesiparink. Iš patiries sakau, kartais atvirumas gali sugrįžti aštriu bumerangu. Taigi neskubėk.

labai pažįstama..nežinau, ar visos poros tai pereina, nežinau, kodėl taip nutinka, kad su žmogum, kuris turėtų būti artimiausias, sunkiau būti iki galo atvirai, bendrauti be įtampos ir negalvoti, ką pasakyti..atrodytų, kad gal ne tas žmogus, o gal tiesiog nauja draugystė ir reikia laiko, kad galėtum atsiverti iki galo..gal ta baimė likti nesuprastai, atstumtai( sutinku ir dėl to psichologinio barjero) kiša koją..turėtum pasikalbėti su vaikinu, išsakyti viską, kaip jautiesi dabar..gal tai padės nugriauti sieną, galų gale tai vis tiek būtų žingsnis į priekį..

Kiek kartu jau bandziau pasikalbeti, bet.. vis kazkoks stabdys manyje isijungia. Pykstu ant saves, bet dazniausiai einu pas drauga ir su juo apie viska issisneku. Su vaikinu mes pazystami gal jau daugiau nei 3 metai, draugaujame apie 2 metus. Kol buvome tik draugai, viskas buvo gerai, bet perzengus ta riba, manyje isijunge tarsi kazkoks kitas as, kuris vis sako, galvok ka sakai ar darai...

Nori jam patikti, gerai pasirodyti, tai ir atsiranda ta savikontrolė, galvojimas, ką sakyt ir ką daryt Nieko čia nenormalaus. Paprasčiausiai žmogui, kuris yra tik draugas, neteiki tiek reikšmės padaryt gerą įspūdį, kaip mylimajam. Nepastebėjai, kad beveik visada su patinkančiu žmogum būni drovesnis nei su draugais? Santykiai, manau, ima šalt, kai kaip tik imi apie tą įspūdį nebegalvot ir viskas pasidaro dzin.

Tai gal iš tų laikų, kai buvote draugai ir įsijungia tas stabdis, nes daug maž žinai, kokios reakcijos gali sulaukti po vieno ar kito pokalbio. Gal tiesiog nujauti jo reakciją...?

turbut jus dar neseniai pora..nes jei ilgai bendrautumet manau to nebutu...nes vis tiek poto pripranti prie to zmogaus ir jau kalbiesi atvirai...

Atvirumas poroje butinas.Tai pasitikejimas,tai galimybe atsipalaiduoti,tai mokejimas isklausyti savo zmogu.Bet si tavo faze reikalinga visur ir visada.Ne tam,kad kazka nuslepti,ne tam,kad kazka nutyleti.Tam,kad ismoktum ne tik pasakyti,bet ir suvoktum KAIP tai padaryti

dar kartais,nors jau ne taip daznai kalbedama atvirai su savo vyru stengiuosi parinkti zodzius,nes man svarbu ne tik kad mane suprastu ir isklausytu,bet taip pat man svarbu kaip jauciasi man brangus zmogus isklausydamas mane ir visiskai neturiu noro ji uzgauti..o su tikrais draugais yra paprasciau; issikalbejai ir issiskyrete iki kitos ispazinties ir nelabai svarbu ar suprato istikruju ar tik mandagiai palinksejo galva,nes svarbiausia buvo issipasakoti, o is artimo norisi truputi daugiau tad kratinys minciu ir jausmu nelabai tinka, tad ir atrodo kad stengiames teisingai parinkti zodzius ar ivardinti jausmus...o po kurio laiko nebereik daryti sito,nes mato zino ir supranta be zodziu...tad tai tik pereinama stadija santikiuosia

nieko blogo nematau, tiesiog tavo vaikinas turėtų būti tik draugu, o draugas - vaikinu

Pasitikejimas,istikimybe,tarpusavio supratimas,Meile tai draugystes pagrindas ...o jei nera rysio tarp vaikino ir panos,tai jie niekada nebus vienas kitam atviri iki galo,ir jei nesugebes vienas kito isgirsti ir suprasti,tai net stipriausias jausmas nepades nugaleti visu nesutarimo ir pykciu,jei nemokes vienas kito klausyti

gal ir yra beda tame, kad nemokame vienas kito isklausyti.. Abu valdingi esame, tai kartais tenka aukotis, kad nereiketu pyktis del nieku. Tik noretusi ne visada taip spresti nesutarimus, nes tada ne sprendimo ieskojimas kartu gaunasi, o tiesiog tylejimas, tikintis, kad viskas susitvarkys savaime.

Nėra tokių žmonių, kad tilptų "viskas viename", tad, manau, tai normalu. Svarbu, kad tas pasitikėjimas ir atvirumas apskritai būtų. Toks, kokio reikia poros santykiams. O visų savo širdies demonų išleisti ir nebūtina. Vieni juos išlieja dienoraštyje, kiti pašaliniam žmogui- tai lyg ir kitokia dienoraščio forma.

Manau poroje pasitikejimas ir atvirumas turi buti bet iki tam tikru ribu. As irgi neviska pasakoju savo vyrui. O vienas pazystamas su savo zmona neturi jokiu paslapciu. Bet mano manymu tai nera gerai nes paskui prasideda priekaistai kritika ir t.t.

gerai pati pastebejei,kad jauti baime prarasti kita zmogu...kol netikesi pati savimi ir nemylesi pati saves pakankamai,tol ir bijosi...tavo baime uzkerta kelia kitam tave pazinti ir pasirinkti ar priimti tave tokia,kokia esi ar taves atsisakyti...renkiesi tik tu pati ka tau daryti ir kaip butu geriau...bet tikru jausmu ir tikru santykiu nebus tol,kol nebus dvieju zmoniu laisvo pasirinkimo...

normalu, tu bijai ji prarasti... pvz. as su savo vyru susipazinau ir elgiausi is pradziu, kaip su draugu... (beje, susipazinom mes internete) viska jam pasakojau, nes nebijojau, kad busiu nesuprasta, o jei ir nesupras... tai neskaudes, nes jis manes nemato... taip buvo, kol suzinojau, kad jis labai manim susizavejo (butent del atvirumo) ir kad as jam labai patinku ir esu svarbi... tada pradejau galvoti, ka rasau, nes bijojau, kad kai kas gali ji iskaudinti... tai va... kalbejau tuo pat metu ir jo seserimi... ji ir pasake, kad as jam rupiu labaiu nei drauge... tada ir as pagalvojau, kad siaip jis man irgi patinka... labai patinka... tada mes susitikome... tada mes pradejom draugauti... ir po keliu menesiu gryzome prie atvirumo... emiau sukaupiau visa drasa ir pasipasakojau apie savo gyvenima ir gyvenimiska patirti, kas man skaudu ir kas patinka... net kokia spalva man patinka labiausiai... jis nebuvo toks atviras, bet tai pat paatviravo ir mane suprato... tai buvo palaima...

dabar mes jau beveik 3 metai kaip vede... o pazystami jau beveik 4 metai... greitai.. gal but... bet mes buvome atviri... ir tai atvere akis abiems... dabarturime ir 2 metuku dukryte ir vienas kita laaabai mylime ir tebesame atviri... jei jis bent ka slepia as supratu... lygiai taip pat ir jis supranta, jei as bandau ka slepti...

Pazistama situacija.. As irgi nemoku sneketis su saviskiu. Nezinau, kodel, ir taipogi kankinuosi. Nors kartais atrodo, kad imu priprast viska pergyvent savyje..
Galvoju, kodel taip yra. Galbut mes nemokam vienas kitam issipasakot? Arba pernelyg nenorim viens kito apkraut savais rupesciais? Kartais pagalvoju, ar jis tik nesipasakoja, ar is tikro yra vsai tuscias.. Ir nezinau, kas mane stabdo imt iniciatyva i savas rankas.
Kartais sunku taip, kartais lengva..
O kodel taip yra - nezinau... Gal mes vienas kitam netinkam..

Priekaistai, netinkama kritika, nesubrandintas pasitikejimas? Kazkas turi buti panasaus. Arba tiesiog baime prarast, tarkim jei kazkas neitiktu ar nepatiktu.
Teks nugalet sitas fobijas, kitaip laikui begant tai taps rimta kliutimi. Tiesiog labiau pasitiket savimi ir nebijot paniskai nemalonumu Juk bendraujant atvirai su draugu nekyla kazkokiu abejoniu del draugystes nutrukimo? Manau, kad ne. Todel ir egzistuoja toks priestaravimas pas tave.

Tiesa, apie visai nesena diskusija del "blogybes but atviram/ai". Visgi manau, kad tai susije su pasitikejimu ir kuo didesnis pasitikejimas sutrypiamas, tuo didesne jauciama skriauda. Tas isikaudinimas labiau jau asmeninis, nei kitu rupestis.

Kad taip zmogu suzlugdyt butu imanoma... hmm... na nelabai tikiu. Nebet tas zmogus apdovanotas retu naivumu. Juk tarkim vystant kazkoki versla neisdavinesi visiems, kuriais bent kiek pasitiki, kazkokiu komerciniu paslapciu, nelogiska net. Be to su laiku igaunamas imunitetas izeidimams ir su pasitikejimu tampa vis sudetingiau - jis ne taip paprastai isugdomas. Mokomasi sito visa gyvenima Ir jei neismokstama pazint zmoniu, tai tenka kartot ir kartot tas pacias klaidas.

kai mes moterys, tai kartais prisibijom paatvirauti savo vyrams... nes is ju atvirumo nesulaukiam... o jie bijo apkrauti mus savais (jiems bent jau taip atrodo) rupesciais, prisibijo buti isjuoktas (net ir vede to bijo), nesuprastas ar tiesiog pasmerktas... stai tada gaunasi uzburtas ratas...