Aukštai|čiai dgs. (2) 1. lingv. didžioji lietuvių dalis, gyvenanti į rytus nuo linijos vegeriai-raseiniai, į pietus nuo tauragės-šilutės ir kalbanti atskira tarme. 2. etnogr. etninė lietuvių grupė
(apima kiek didesnį už rytų aukštaičių tarmės
plotą). ~tis, ~tė dkt. (2) tos tarmės atstovas ar grupės narys