beneficija [lot. beneficium — geradarystė]: 1. v. europoje ankstyvaisiais vid. amžiais žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama karaliaus arba stambaus feodalo savo vasalui už tarnybą (dažn. karinę); 2. pelninga tarnyba, kurią dvasininkams teikdavo
katalikų bažnyčia.