Budizmas. Viskas apie budizmą

Budizmas tai religija atsiradusi pirmame tukstantmetyje prieš mūsų era

Mokytojas Divino Buda atejo i zeme apie 550 metu pries musu era. Jis gime,kaip princasSiddxartxi, bet sulaukes ,apie 25 metu paliko zmona, sunu ir isejo Mokytis ir Mokytis. 7metus sedejo po medziu ir Jo Siela mokesi Aukstosiose Sferose,bet kai jis pabudo,dideliam nepasitenkinimui ji globojusiu piligrimu,Buda pasake,kad nereikia atsiskirti nuo pasaulio,-reikia gyventi,dziaugtis ir mokytis,taip prasidejo Budos kelias ir mokymas. Tai buvo svari ir grazi religija,kol vel....neisimaise zmones su savo samprotavimais. Buda-tai samones busena, kaip ir Kristus.

Nei js ten mokesi nei ka pats zodis Buda reiskia sviesa ir daug pasako kad jam staiga atejo nusvitimas po ilgu kelioniu ieskant tiesos sedint po medziu ir viska pamate kitaip nei mate kiti tuo laiko zmones kad nevien materialines gerybes yra vertingos kad dvasines vertybes netgi vertinges uz materialines ir sukure nuostatas kaip pasiekti dvasios ir kuno pilnatve , o visa kita apie mokymasi aukstuose sferuose paistalai sukurti Blavatskajos ir kitu panasiu veikeju daug veliau . Isesme Budos mokymas yra ne religija tai savotiska filosofija tik zmones linke daug ka sudievinti kas jiems patinka .

Staiga niekas neateina,o ypac sedint po medziu. Babandykit,pasedekit 7 metus netikedamas Auksciausiaja Jega. Mes kiekviena nakti mokomes,kai musu fizinis kunas miega. Budizmas- religija,o va buda-samones busena,kaip ir Kristus. Tai buna tada,kai tu susilieji su savo Dieviskaja dalimi. Zemeje mums tarnauja keturi kunai,o Aukstosiose Sferose mes turim dar tris dvasinius kunus ir musu zemeje tikslas(ko mes ateiname i zeme),ne to,kaip jus sakote, dvasiniai turtai,net svarbesni, tai ne -net...tai pagrindas musu gyvenimo,augti dvasiskai, tobuleti ir dziaugtis kiekvienu pasiekimu.
Religiju,kaip ir nereikia zemeje,pagrindas- zmogus ir jo vystymasis, baznyciose ar sventyklose nebera Dievo,Jo yra tik tiek,-kiek nusinesa pats zmogus. Bet Budizmas-svaresnis uz krikscionybe.
Dvasios ir kuno pilnatve galima pasiekti,tik,susiliejus su Auksciausiaja jega- Dieviskaja Prana

budistams nerupi mergos

NUOMONIU PRASME, AS ATSISEDU, PASIDARAU ARBATELES, IR ISIKUNYJU! TAME TRANSFORMACIJOS AKTE; KURIS SAVAIME ATSKLEIDZIA RELIGIJU NEBUTYY; TAI SLENKANTIS GRAFIKAS, PAGAL KURI GALIMA, IR PAILSETI, IR ATSIGAIVINT MANO GERIMAS ARBATELE NES AS IS HARMONIZUOJTOS ENERGIJOS; AR NEIGIAT, TAI, JOG DVASINE VIBRACIJA SKLEIDZIA PATS KUNAS xDDDDDDDDDD.

Noriu zinot, kodel kvarkas toks optimalus; ar senoves veduose neprasyta, jog mes neturim savo optimalumo, tik del, to, jog sviesa neskline eteriu?.

tu matyt tu senoves vedu neskaitei, jei galvoji kad ten kazkas normalaus parasyta dauguma "vedu" atsirado jau musu eros amziais, tai visokie apsakymai bei filosofiniai pamastymai. tik poto visi pabande kazka is to isspausti. tarkim yra knyga apie Zalgirio musi ar ne ?, tai lenkai visada sakys kad jie laimejo Zalgirio musi, o lietuviai - kad mes. dar kazka butu imanoma isspausti is pokalbiu tarp Jogailos ir Vytauto
o budzmas (Buda) manau kilo kazkam tiesiog susirgus depresija ir ieskant gyvenimo prasmes.
del pacio induizmo tai ten irgi graziu pasaku ir apsakymu rinkinys, lygiai tas pats kas dabar Japonijoje vyksta su tais Anime. pas juos tas Anime yra igaves religijos masta.
dauguma religiju teigia, kad jus siela, kad niekada nemirsite ir gyvensite amzinai. man atrodo atvirksciai, reikia zmones sviesti kas tai yra mirtis, nes viena kai zmogus yra kontuzitas avarijoje ir smegenys tuomet pilnai neveikia, visai kas kita yra zmones kurie yra bande nusizudyti ir kurie betarpiskai (samoningai) susiduria su mirtimi.
pries sustojant sirdziai ir apalpstant (vyresniems ir numirstant) visi mato "tuneli", ta mokslininkai jau irode, tiesiog del vyzdziu susitraukimo.
taip kad visi mes anksciau ar veliau mirsime, tokia tiesa

is tiesos gyvenama, is ideju mirstama? Ar as nepasakysiu tau tiesos Ta samones projekcija, kuri egzistuoja iskeliant realybes principa, ir sisteminant info, ir yta teorija, apie Dieva, kurio ner Neisivaizduojamas proto stimulas, kuris yra seksterum; ir organiskumas, is tiesu prileidzia manyti, jog mes neegzistuojam/.
bet yra realybe, ir ar per homerio simpsopo proto stimula veikdamas iracionalas, is tiesu esmej.. yra logiskas tu tik primeti, jog kazka galima spresti, o is tiesu? sekmes formule, ir yra tas raktas, apie kuri kriptografija savo ideja skatina ir tobulinaa,, ar nori primest, jog kazkas logisko tavo dvieju nuokalniu materialiam sinuse, ir ar to tobulo proto, kuris isrado pats save, is tiesu ner? nes vedos nelygu mintis, o mintis nelygu abc tiesa? tai logiskumas, kuri tu jau neigi, ir po sistemos analizes, as tau pateiksiu keturiasdesim du faktorius, kurie is tiesu realus ar hard logic problems yra tas stimulas, kuris yra neisprendziamumo projekcijos? jos netik tobulaj, bet ir pasamonigaj.. visiskaj isrprestos iki galo.. ar laboratiorines ziurkes turi savo prota? zinoma, jog tik ta tamsos/sviesos srauas, kurio nera nes jo ir negali butii. ka kalbi apie budizma, jeigu jis yra sviesa anapus ir siapus?: ) neisivaizduojamas out off the box principas, tiik tai, ko nera.

Out off the box..........................................,

;

mano ideja butu morka sukryzmint su kanape ar gautume atoma?'. ir ar irodymas, jog kazkoks suma summarium egzistuoja, ir yra tas laisves rezervuaras, is kurio neisteka netik mintis, bet ir sinapsiu aktyvacija ar cms gali palaidoti po savo audinais tai, ko nera.. as del idejos gyvenu, ne vienas ir turiu savo drauge kate;P
net jono molekuline santykinw sistematika, yra tas IQ, api e kuri snekam, kaip apie sintezzes nebuvima integruotoj faze; stop!. mintis liejasi..........,!

matau esi labai protingas (bent jau emocinio intelekto koeficientas tiesiog liejasi per krastus), tad kaip manai, jei zmogus gimsta su negalia, ar tai yra genetinis paveldimumas, ar ne? cia tikrai tau jokiu budu netaikau, gali toliau sau kryzminti morkas su kanapemis tiesiog kokia tavo asmenine nuomone ?
pas mane tarkim net mozoliai ant koju tose paciose vietose kaip pas tevus, niekas daugiau Lietuvoje ju neturi ir pasireiskia dauguma visokiu ligu, kurias ir jie turejo tokio pat amziaus, aisku ne visos.

http://azijoszinynas.vdu.lt/tag/budizmas/

Isivaizduok, jog esi durnas, jog esi durnius, ir jesi visiska adaptas, jeigu kazko nesupranti, tai verk jeigu tave tenkina tavo zydri sportbaciai verk o, jeigu nerandi demesio mentaliazcijos procesuj, tai ir buk.. tas klounas, kurs buna savimi, ar is idejos tai neesminis faktorius? apie koki nelogiskuma tu sneki, jeigu pats esi tik tas stereotipas, kuri reik iskarpyt., tai tikraj ne bandymas kazka moralizuot, ar kazka neigt. isivaizduok, jog realybe tapatinasi, tik su faktoriu analize, ir del ko tu tame KOSMOS! gymej toks durnas? saukstelis=0 0=emociija..., mintis, kuria tu seji, tai ta sekla, kuri isnykusi, ir zinau, jog dinozaraj is tiesu neuzkodavo tau savo protezes; ar OPTIMALIAUSIAS! KONSTANTA YRA ISVEDAMA? TAU POZITYVIAI TRUKSTA, NETIK LOGIKS, BET IR ATSKLEIDI PACIAS NESVANKIAUSIAS SAVO BAIMES, KURIOS YRA NETIK ILIUZIJOJ', BET IR VISISOJ SOCIALINEJ PARAFILINEJ STADIJOJ KAIP ATRODO TAS BURBULAS, KURI TU CIA ISPUTI? IKVEPK GRYNO ORO IR ZINOK, JOG MASKVA NEBANKRUTAVO, TIK DEL TO, JO ESI MARKE; PATS PRINCIPAS IRGI SAKO APIE VERTYBES, AR IKI LOGINIS EMOCIONALUMAS, IS TIESUYRA EQ? IR AR TAS STEREOTIPAS, KURI TU BANDEJ NEIGTI, NEPRIVEDA PRIE FOUCAULT SOCIALINES SANTVARKOS ANARCHIJOS METODAIS BESIREMDAMAS AS PRIMETU, JOG KAZKAS TAVE SOCIALIAI KAUSTO, O AR TA BAIME DUGNE? AR JO PRADZIOJ; IKI KO GALI DASIRISTI PAPTASTAS PARANOJIKAS, JEIGU NE IKI PASKUTINIO KRIZES LAIPSNIO, AR AS NEPASAKYSIU, KODEL TU VIS MAN PRIMENI TA MANIJA MITKA, KURIS TIK SAVE ZALOJA? KAIP ATRODO ZYDRAS DANGUS? KODEL KISKIAI TOKIE GNIUZDANTIS,,,,,,,,, IR KODEL APPLE; NELYGU MINTIES KLONAS? AS PER DAUG NEISIZEDZIAU, BET IS TIESU;P PERTURBACIJOS MECHANIZMAS, IS SSTUMIMAS, KURIO REPRESIJA NEPATEIKE, KAIP FAKTOO NULIS IR=0/. VISADOS! HAU!. SUSPROGDINUS VISATOS!!!!!!!!!! MAETRIALUMA, IR TA BURBULA, KURIS KOGENIALIAI EVOLIONUOJA, IS MINTIES, I SAVO FAKTORIUS;! MES IS TIESU ESAME OPTIMALIAUSIAS VARIANTAS, IR IKI PARALOGIKOS, KURIA TU STUMI NEDIDELIS ANALITINIS NUOLYDIS ESMEJ, TAI IYRA, JOG ESME BE TAVES JAU EGZISTUOAJA/. PATS SIMPTOMAS SUVOKIAMAS, KAIP HAUSO ANARCHISTINE AKGROFABINE FALINE KONCEPCIJA, KURIA TU BANDEJ NEIGT JEIGU TAU IKI PARANOJOS NETOLI, TAI TU IR IKI FOLAS_________. IR NETIK ZINOMA RUZAVAS DRAMBLYS NESAKO NIEKO, APIE TAVO LOGIC! BET TU TUSCIAI MALI TA PATI STIMULA, KURIS YRA TIK CMS SKATINANTIS SINTETIKOS OBEJKTYVIZMAS, AR LOGISKA TEIGTI, JOG CIA TA KREIVU VEIDRODZIU KARALYSTE, KURIOJE TU ESI PROFANAS?: MORALE NETURI SAVO ILIUZIJOS, NES YRA TAS FAKTAS, KURIS YRA SOCIALIAI LOCENTRISKAS, IR EGOISTISKAJ IKI FAKTO VERTES PATS FALOCENTRISKIAUSIAS AR ANALITINEJ FAZEJ UZGESU TU NEBUSI TAS BURBULAS, , KURIS SPROGO'?. ISMETAMUOJU VAMZDZIU METANAS TEKINAMAS, IR DEGINAS, O PATI STEREOTIPIJA, IR ATSKLEIDZIA TAVO PARANORMALUMA. KOPTIMALIAUSIAS! VARIANTAS IS TIESU PRIPAZINT, JOG NE MUSE SPAUDZIA DRAMBLY, O DRAMBLYS JA. FAKTAS, JOG TURETUM SUSPRENDUOT SAVO HARD! TADA BUS IR IKI FAKTORIAUS O SISTEMA PATEIKIA TAU DAR VIENA ISBANDYMA, AR GALI IKI 10 SUSKAIIUOT, BEKALKULIATORIAIS'?. ESME, JOG FAKTAS NELYGU PRIELAIDA ATMETAMA, IR AS NETIK FAKTISKAJ, BET IR STIMULIUOJANT NERVUS, PAGAL SAVO VERSIJA IRODYSIU, JOG TIKRA PARANOIDINE KONFLIKTISKUMO STADIJA, IR YRA TAS PROCESAS AR NE DELEUZE RASE APIE MORALES SIMPTOMA, TAIP, KAPIE RELGINES DVASINES LAISVES NEBUVIMA? AR SUSTOJA LAIKAS? IR KO TU TAIP APELIUOJI, I MANO TA VADINAMA STEREOTIPINE PAKKLAIDA, KURI YRA VADINAMA KONSENSUSO NETAPATUMU, TAI TIK LOGINE KAUKE, KURIA REIKIA UZSIMEST, O KAI NORESI ZINOT, KODEL ASILAS NELYGU ASILUJJ, KREIPKIS I MANE CIA NE LOGINES KLAIDOS, KURIAS OPERATORIAI PATENKINA SAVO SISTEMOS ANALIZE,? IKIEDIPINIS PERIODAS TAU SCHEMA=0. IR TU LYGU NETURI BAIMES? TIK VIENAS NEIGIMAS, KURI TU IRONISKAJ BANDAJ PRIMEST, IR MES SUZINOSIM, KAS IS TIESU YRA TAS KRYZIUS, KURI TU SIMBOLIZUOJI ISKELUS TOKI KRYZIU, TIK REIKIA NEPASIMEST, ATSIDUOT, IR STIMULIUOT NERVUS... SIAM VAKARUJ SIULAU ERSKETROZIU ARBATELE IR PADAINUOK... KANORS RIMTO MATERIALU NELYGU KONCEPCIJAI, TIK TADA, KADA ORGANISKAS=FAKTISKAS, O TADA KADA STEREOTIPAS ATSIJUNGIA, BANDOM IRODYT IR SAVO EGO........., POMPA .. DVIRATIS.. REANIMACIJA, O KAS SUDAUGINA INTELEKTUALIAS SINAPSES? NORETUM ZINOT, KOKS PROTAS YRA AKTUALIAUSIAS, IR SAVES NENEIGIANTIS? ISEIK, I LAISVE IS SAVO PROTO, IR ITRAUK ORO TAIGI.. STANGA...IR TUZAS DEDU ANT PASKUTINES KALADES TA VADINAMA KCARROT! IR SU STIMULAJS, NES CIA NEZAIDZIAM AS PRINCIPE IRODYCIAU IR TA IKI SISTEMINI LOGOS OPERATORIU, KURI IS TAVES PASIEMU........., O IR REALYBE YRA TOKIA, JOG SUNKUSIS DETERMINIZMAS, IR MEMONIMIJOS, KURIAS TU ISMANAJ, TIK TA ISVADAVIMO TECHIKA, KURIOS VISISKAJ NER, TIK TAM, JOG KAZKAS EGZISTUOTU..., KAZKAME STEREOTIPAS ISNYRA, AR NE TAME REZERVUARE? FAKTAS, JOG FOREX........... UZSIDARE O ZASYS PAS MOCIUTES KAIME.. PRADEK SAVYJE NEIGTI TIESA. TA TIESA, KURI YRA TA KURIOS NERA/. TAI FAKTORIUS Z KURIS OPTIMIZUOJA, AR TU NEIGSI REALYBE? PRINCIPAS, KURIS YRA SIMTOMAS, IS TIESU YRA TIK ANALITINE KLAIDA, O PATS DEBILISKIAUSIAS PROJEKTAS, YRA ABC-. PERDAVIMAS MINTIES ENERGIJOS, AR SINCHRONIZATORIUS GALI ORGANISKAJ ISKYLT? IR AR TAPATYBE PRIPAZYSTAMA TADA, KADA IS IDEJOS DARAJ TAI, KAS YRA IDEJOS NESUVOKIU AS REALYBES, AR CIA NE TAS REZERVUARAS, KURIS PRIPILDYTAS ANALITINES CHEMIJOS;?. KOKIA SUDETIS TO SUMMA SUMMARUM, KURIS TOBULAJ SKATINA SAVO SINPSES LOGISKAJ IRODYNET? KOKS REZOLIUCIJOS SANTYKIS; ) KODEL ISEINAME, I KOSMOSA'''''''''''.?;//////////. I IR KODEL VERKE PLEKSNYTE NYTE;? ARBA/ARBA.., PASIRINKIMO VARIACIJA PRIIMTA, ARBA ATMESTA) JEIGU LOGISKAJ PASIRINKIMAS SINTEZUOJA MATERIALUMO FFAKTORIU, DAR REIKIA PASAKYTI NE TAM ISEJIMUJ, KURIO NERA AISKU, JOG FAKTISKAJ TU TURI SAVO JUMORO RECEPTA! TRYS SILKES.. IR CESNAKU PAZADAS SU RUSISKA DUONA RUGINE JUODA.. AISKU, JOG TRIM DIENOM ANALIZES PAKAKTU SITOS SITUACIJOS, IR ZINANT REALIA SIITUACIJA, AR TU NUSPRESTUM BUT TIKRAS KRYZIUOTIS? LOGOS! OUT OFF THE MIN......................................... ;P O KOSMINIAI KLOUNAJ TIKRAI NEEGZISTUOJA? AISKU...SPRENDZIANT MATERIALIZMO, IR IRODYMU SANTYKI, TIKIUOS KONREKCOS METAFOROS, KURI PRIIMTU SAVO ILIUZIJA, IR BE, BET KAM, O PACIAM TAU.. KAIP GALVOJI, AR TA EMOCINIO INTELEKTO VERTINIMO SAKEL TURI KOKI NORS NESOCIALU IMPULSA? IR AR TEVAS MATAS! ATLEIS, UZ NUODEMES? ZINOK NEISIVAIZDUOJU TAVES, BE POLITIKOS,, ,, , ,...../// IR NEISIVAIZDUOJU TAVYJE TIESOS..., DABAR OPEN-MIN LEIDZIA MAN SAVO REZERVUARE PATALPINTI ZUVI, KURI YRA AUKSINE IS TOS TYROS MEILES IR SIRDIES, VARDAN MOKSLO SVENCIU IRODYMO, NEGALECIAU TEIGTI, JOG ASMENISKAJ ESU PRASMES STIMULAS, NENORETUM PASIDARYT KAVOS? ATSISEST? SUSIMASTYT, APIE ATEITYYYYYYYYYY;? IR TINKAMAJ NUSPREST, KAS, IS KUR, KAIP, KO, KAM, KA, KIEK, KAS, KO/ KAM.. KA...KO?IR KUR? ! IR TIK TIEK, NES TA ANALIZE NESUDETINGA, AR EKCEPCIUMAS VERTINA PROTA? ISIVAIZDUOJAMA REALYBE, NETIK, JOG NE SIMULIACIJA, O TAS IMAGINATION.........., KURIAME TELPA, BET KURI ZUVIS!! TAKE IT IN YOUR MIN!)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))).

?

Psichiatro-paciento santykiai
Deinstucionalizacija - sveikatos politika, siekianti mažinti hospitalizuotų pacientų skaičių [1]. Ji skatina kurti bendruomeninį sveikatos priežiūros (BSP) paslaugų tinklą. Ji prasidėjo 6 dešimt. JAV ir greitai persikėlė į Europą. Psichinės sveikatos srityje šį procesą paskatino psichiatrijos ligoninių kritika. Mat pastebėta, kad kuo daugiau laiko pacientai praleidžia ligoninėse, tuo ryškiau pasireiškia institucionizmo sindromas: apatija, uždarumas, iniciatyvos ir savarankiškumo stoka, priklausomybė nuo institucijos [2, 3]. Taip yra dėl pačios aplinkos ligoninėse bei vidinės organizacijos. Psichiatrinės ligoninės, nuasmenindamos pacientus ir žemindamos jų orumą priverstiniu gydymu ar griežta tvarka, tik pasunkina ligą [4]. Be to įgaunama skaudinančią psichinio ligonio etiketė, išliekanti net palikus ligoninę.

Tačiau buvo pastebėta, kad ir BSP linkę atgaminti tvarkos, kontrolės ir paternalistinio gydymo elementai [5], psichiatrinė priežiūra iš esmės lieka prievartinė.

Lietuvoje psichikos sveikatos reforma pabrėžia pirminės ir ambulatorinės grandies svarbą bei socialinę reabilitaciją [6]. Nuo 1998 m. imta steigi psichikos sveikatos centrus (PSC), kuriuose dirba įvairūs specialistai.

Psichiatro-paciento santykiai literatūroje tradiciškai apibūdinami kaip paternaliniai, t.y. psichiatras dominuoja ir pats priima sprendimus, susijusius su gydymu [7]. Pacientų patirtys ir išgyvenimai "moksliškai nereikšmingi". Nors gyvavo ir psichodinaminė pakraipa, šiuo metu vėl sustiprėjo biologinės psichiatrijos pozicijos [8]. Sergančio individo atleidimas nuo kaltės ir atsakomybės yra viena pagrindinių (bio)medicininio modelio funkcijų. Taip, tarp kitko, jo elgesys atskiriamas nuo nusikalstamo elgesio, už kurį baudžiama. Tokį požiūrį skatina ir propaguojamos psichikos supratimo sampratos.

Tačiau sociologai atkreipė dėmesį, kad tai sustiprina paciento priklausomybę nuo gydytojo ir įtvirtina žeminantį požiūrį, kad toks pacientas pats nesugeba spręsti savo problemų [9]. Ir pacientas galų gale iš tikrųjų nesugeba pats spręsti [10]. Tad psichiatrai tik skatina pacientų nepasitikėjimą savimi.

Šiuolaikinėse koncepcijose pabrėžiama partnerystė. Tada svarbus tampa ir paciento švietimas. Tačiau ne visada pacientas gali suprasti ir kritiškai įvertinti savo būklę, bei jam teikiamą informaciją. Nevisi linkę būti aktyvūs ar gauti tai, kas gali sukelti nerimą. Tad psichiatras turėtų klausti, ką pacientas nori sužinoti, ir kiek nusiteikęs sau padėti gydantis [11]. Svarbu ir gydytojo nusiteikimas bendrauti, mokėjimas išklausyti ir suprasti, rodomas dėmesys, abipusis pasitikėjimas. Lygiavertiškesnis santykis skatina paciento pastangas laikytis gydymo plano bei norą tęsti psichiatro konsultacijas. Kartu didėja ir paciento pasitikėjimas savimi [9]. Pasiekiami geresni rezultatai [12], pacientai lengviau integruojasi bendruomenėje.

Kaune 2002 m. balandžio-gegužės mėn. buvo atlikta PSC pacientų apklausa (14 moterų ir 5 vyrai), trukusi po 20-50 min. Naudotos iš anksto paruoštos klausimų gairės, suskirstytos į kelis temų blokus: kreipimasis į PSC (turima informacija, motyvai, lūkesčiai); priėmimas (registracija, specialisto ar paslaugos pasirinkimas); kokybė (bendravimo vertinimas); informacijos suteikimas (apie sutrikimą ir gydymą).

Apklausa parodė, kad svarbus elementas yra abipusis pasitikėjimas. Išskirti jį trukdantys veiksniai.

Vienas jų pacientą žeidžiantis psichiatrų elgesys - šie gana jautrūs ir neretai, ypač ligoninėse, patyrę žeminančių epizodų: "jei pasakai, ... tai baisiai daug vaistų privaro", "nekreipia dėmesio, visai ne kaip į žmogų". Toks psichiatrų elgesys didina bendrą nepasitikėjimą viskuo. Trukdo ir išankstinis psichiatro nusistatymas: "bendrauja, kaip su tokiu žmogumi". Tarsi diagnozė iš anksto apsprendžia bendravimo ribas, liga tarsi užgožia asmenybės bruožus. Reikia laiko, kad abi pusės kiek pažintų viena kitą: "vat, atrodžiau, kad aį jam meluoju, o dabar jau taip negalvoja... reik laiko, paskui jau kitaip žiūri,...reik laiko, kad pasikeistų, o kartais būna, kad ir nieks nepasikeičia". Pasitikėjimas skatina norą gydytis: "iš tikro norisi pasveikti, norisi geriau jaustis".

Dar pabrėžiamas santykių paviršutiniškumas, o tam reikia didesnio atvirumo, nuoširdumo bei pagarbos. Pacientai tikisi ne vien gydymo: "surašo vaistukus ir sako, nu, eik, eik iš čia, eik iš čia - va, taip, va, lygtais koks gyvuliukas būčiau". Reikia, kad gydytojas ne tik išklausytų pacientą, bet ir pabandytų suprasti, kokią prasmę tasai suteikia savo išgyvenimams. Nuasmenintos konsultacijos gali tapti tolesnio nesilankymo priežastimi [13]. Apklausiamieji pastebėjo, kad daugiau laiko praleidžia su socialiniu darbuotoju: "daugiau kalbamės, bendraujame tenai, o su gydytoja nelabai", "gi pas gydytoją eini, tai kaip į prievolę". Santykiuose su socialiniais darbuotojais akcentuojamas žmogiškumas, atsidavimas, pasitikėjimas, išklausymas, atvirumas. Neformalumą patvirtina ir tai, kad juos vadina tiesiog vardais: "Polina" ir t.t.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (1995, 15 str.) nurodo, kad "psichiatras privalo informuoti pacientą apie jo sveikatos sutrikimus, teikiamą sveikatos priežiūrą" ir pacientas turi teisę susipažinti su savo ligos istorija, išskyrus, kai "informacija gali iš esmės pakenkti jo sveikatai". Tačiau apie apribojimus sprendžia psichiatras. Apklausiamieji teigė, kad psichiatrai nėra linkę teikti informaciją, ir jie jau net nesitiki gauti išsamesnių paaiškinimų: "- Jūs prašėte? - Ne, o kam? Vis tiek nesakys?"; "Psichiatrai labai atsargūs žmonės, aš pažiūrėjau. Nieko išpešti neįmanoma, ką apie savo ligą paklausi".

Taigi psichiatro vengimas kalbėti apie paciento diagnozę yra suvokiamas kaip tam tikras profesinis tabu. Pacientai net nesiryžta paprašyti paskaityti ligos istorijos: "galvoju, jog yra nemandagu". Neretai pacientui nesuprantama net terminologija: "- Tai jums taip ir pasako F-25? - Nu, jo, ir šizotipinis ir viskas. O daugiau tu nieko nežinai, kas ten prie jo priklauso ir kaip ten". Kartu tai parodo įsigalėjusią paternalistinę sistemą. Per ilgą laiką pacientai pripranta prie tokio vaidmenų pasiskirstymo, darančio juos silpnais, priklausomais ir pasyviais [14].

Apklaustieji pabrėžė, kad svarbu pažinti savo ligą: "negali žmogus būti priklausomas vien nuo kitų". Tai padeda kovoti su sutrikimu: "pradėjau pastebėti simptomus ir tiesiog matau, kad vaistai man padeda".

Tačiau pacientai, siekiantys partnerystės su gydytoju, dažnai susiduria su prieštaravimu tarp paciento poreikių ir profesinio požiūrio, besiremiančio specifinėmis žiniomis. Tad jie gali būti palaikomi problemiškais ir net kaip psichikos sutrikimo simptomu [15]. Iš dalies kyla ir klausimas, kiek tokiais santykiais pagrįstas gydymas yra moralus. Juk Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (16 str.) teigia, kad "be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas" (išskyrus, kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas). Kai pacientas nėra pakankamai informuojamas, jis negali teisingai įvertinti skiriamo gydymo ir gali bandyti ieškoti informacijos kitur, tačiau alternatyvūs šaltiniai ne visuomet yra kompetentingi, o gali ir pakenkti.

Pacientas, turėdamas daugiau žinių, gali būti labiau įgalintas priimti savarankiškus sprendimus. Įgalinimas reiškia sugebėjimą savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą [16]. Tai ne kažkas, kas duodama, o kas pasiimama: atsakomybė už padarytus sprendimus. Tai susiję su pozityviu savęs suvokimu - kai patirtys transformuojamos į savivoką. Tad kol psichiatrijoje vyraus dabartiniai hierarchiniai požiūriai, tol ir deinstitucionuota priežiūra (PSC) atgamins institucinius santykius.

Taip pat skaitykite: Pacientų pasitenkinimas sveikatos modeliu<

Literatūra

1. E. Seidman, S. E. French. Community Mental Health// Encyclopedia of Mental Health, 1998, vol.1
2. J. K. Wing, G. W. Brown. Institutionalisation and Scizophrenia, 1970
3. H.R. Lamb. Mental Hospitals and Deinstitutionalisation// Encyclopedia of Mental Health, 1998, vol.2
4. E. Goffman. Asylums, 1961
5. P. Brown. The Transfer of Care, 1985
6. R. Alekna. Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas// Psichiatrija, 2003
7. J. Busfield. Managing Madness, 1986
8. J. Busfield. Introduction: Rethinking the Sociology of Mental Health// Sociology of Health and Illness, 2000
9. P. Barham. Closing the Asylum, 1992
10. D. Igleby. Critical Psychiatry..., 1981
11. S. S. Shergill et al. Communication of Psychiatric Diagnosis// Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology, 1998, no. 33
12. F. Godyear-Smith, S. Buetow. Power Issues in the Doctor-Patient Relationship// Health Care Analysis, 2001, no.
13. D. G. Morgan. Please See and Advise// Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology, 1999, no 34
14. S. Mead. M. E. Copeland. What Recovery Means to Us// Community Mental Health J., vol. 36, No. 3, 2000
15. D. Pilgrim, A. Rogers. A Sociology of Mental Health// Encyclopedia of Mental Health, 1998, vol.1
16. S. J. Onken. E. Slaten. Disability Identuty Formation and Affirmation// Sociological Practice: A. J. of Clinical and Applied Sociology, vol.2, no 2, 2002


http://www.spauda.lt/science/psichpac.htm

Kinų kambarys

Filosofas John Searle sukūrė garsųjį ir, kai kuriuose sluoksniuose, gerai žinomą protinį eksperimentą, pavadintą "Kinų kambariu" - skirtą suprasti mąstymo ir kompiuterinių teorijų specifiką. Įsivaizduokime užrakintą kambarį, į kurį kažkas gali paduoti klausimus kinų kalba ir paimti atsakymus (ta pačia kalba). Remiantis atsakymais, turime nuspręsti, ar yra kažkas kambaryje suprantantis kinų kalbą. Tai Alano Tiuringo testo, naudojamo "dirbtinio intelekto" patikrinimui, atmaina [jei po ilgo pokalbio su kompiuteriu gali pamanyti, kad kalbiesi su gyvu žmogumi, tada turi priimti, kad kompiuteris turi intelektą ].

Searle pasiūlė tokį scenarijų: asmuo, nemokantis kinų kalbos, pagal gautą klausimą ir turėdamas išsamias instrukcijas, suranda atsakymą sudėtingoje katalogų sistemoje ir jį pateikia.

Kai kurie filosofai teigė, kad kompiuteriai ir netgi paprasti kišeniniai kalkuliatoriai gali mąstyti. Tad Searle jų ir klausia: jei kompiuteris teisingai atsako į klausimus kinų kalba, ar reiškia, kad jis moka kinų kalbą? Jei ne - tai kodėl? Jei taip, tai kas iš tikro "moka: kinų kalbą? Ne tas asmuo jame. Gal pats kambarys? Ar sistema, kaip visuma?

Bob Murphy (A Refutation of Jouhn Searle's "Chinese Room Argument") Sako, kad Searle argumentas neteisingas. Tačiau atmeskime proto žaidimus ir prisiminkime tikrą nutikimą (daugiau žr. >>>> ):
Amžių sandūroje... Vokietijoje... arklys vardu Protingasis Hansas glumino tiek mokslininkus, tiek publiką, atseit, savo protiniais sugebėjimais, tame tarpe matematiniais, muzikinių intervalų nustatymu ir vokiečių kalbos žinojimu. Jei kas paklausdavo, kam lygi kvadratinė šaknis iš 16, Hansas paklusniai pabelsdavo kanopa 4 kartus. Mokslininkai buvo pakankamai skeptiški, todėl buvo sudaryta speciali tyrimo komanda, susidedanti iš dviejų zoologų, psichologo, žirgų instruktoriaus ir cirko vadovo. Tačiau net jie negalėjo nustatyti žirgo talento klastotės. Ir jau atrodė, kad Protingasis Hansas sujauks visos mokslo bendruomenės protus, kai jaunas psichologas pabandė nustatyti, kaip Hansas atsakinės kažkam, kuris nežino tikslių atsakymų. Pasirodė, kad arklio rezultatai nukrito beveik iki nulio. Taip paaiškėjo, kad Protingasis Hansas visai nemoka matematikos, muzikos ir vokiečių kalbos, tačiau buvo išsiugdęs sugebėjimą skaityti žmonių mintis ir pokyčių jų pozoje, kvėpavime ir veido išraiškoje.

Tačiau ar galime sakyti, kad jaunasis psichologas įrodė, kad žirgas tikrai nemoka matematikos? Pabandykime pažiūrėti, kokį empirinį bandymą galime atlikti, kai susiduriame su tokio tipo klausimais: Ar Y turi X savybę? Tačiau neįmanoma empiriškai patikrinti X buvimo neturint X apibrėžimo. B. Merfis sako, kad mūsų atvejis su intelektu nelabai skiriasi nuo atvejo su baldais: žinome, kad kai kurie daiktai yra baldai ir įtartinais atvejais sprendžiame pagal tai, kiek įtartini daiktai yra panašūs į kitus daiktus, kuriuos tikrai laikome baldais.

Bet ar tikrai nereikia turėti baldų apibrėžimo, kad galėtume spręsti apie daikto "baldiškumą"? Juk kitaip galima tarti, kad pagaminimas iš medžio, odos ar audinio yra svarbiausia baldo charakteristika - ir tada baldais virstų pjuvenos, batai ar palaidinukė. O galiu tarti, kad svarbiausia charakteristika yra kojos - ir bus galima ožį laikyti baldu. Tokie pavyzdžiai atrodo absurdiškai, tačiau tik todėl, kad niekas nebandė apibrėžti kas yra ir kas nėra baldai. Kaip Vitgenšteinas (aptardamas, ką reiškia "mąstymas") nurodė: "Tai tarsi, nežinant kaip žaidžiama šachmatais [kitaip, nežinant šachmatų taisyklių], bandyti paaiškinti, ką reiškia 'matuoti' atidžiai stebint paskutinį kai kurių partijų ėjimą".

Tiesa, kartais empiriniai duomenys verčia pakeisti apibrėžimą. Pvz., atradus ančiasnapį iš žinduolio apibrėžimo pašalino reikalavimą "yra gyvavedis". Šiuo atveju biologai nusprendė, kad geriau nežymiai pakeisti apibrėžimą nei įvesti naują kategoriją. Nebuvo nustatyta, kad platipas iš tikro yra žinduolis, o buvo nuspręsta, kad žinduolio termino apibūdinamą sritį reikia išplėsti (žr. Eco).

Toliau Vitgenšteinas pastebėjo: "Negali nuspėti, kaip žodis funkcionuoja. Reikia žiūrėti, kaip jis naudojamas ir iš to mokytis". Tad pažvelkime! Kodėl labiau linkę sakyti, kad "Protingasis Hansas nemokėjo matematikos", ne "Protingasis Hansas tik tada mokėjo matematiką, kai klausiantysis ją mokėjo"? O kodėl negalime pasakyti, kad "Žmonės, mokantys matematiką, žino, kaip paleisti Hanso 'matematikos programą? Visa tai dera su situacija - o nedera tik mūsų įprastas žodžio "moka" ("žino") naudojimas. Tai susiję su mūsų įsivaizdavimu, kad mokėjimas kažkaip susijęs su sąmoninga veikla. Kai vaikas instinktyviai atitraukia ranką nuo karštos krosnies, mes nemanome, kad jis žino, kad karštis pakenks jo odai, nors jis pasielgė būtent taip, tarsi tai žinotų. Taip yra todėl, kad mums neatrodo įtikėtina, kad tokia mintis kiltų vaikui.

Analogiškai tariame, kad tai, ką Hansas moka, yra jo nuovoka, o ne matematikos žinojimas, - ir tai kyla iš mūsų ankstesniojo nuostatų apie pažinimą. Kai sakome, kad kažką žinome, gali pasirodyti, kad yra nepaprastai sunku tą žinojimą perduoti kitiems žmonėms. Taip, jei žavi moterį pasirodo man ypatingai patraukli, galiu, būdamas šalia jos, neprisiminti keturių Aristotelio kategorijų apie priežastingumą. Tačiau šią savo nesėkmę galiu paaiškinti psichinės būsenos kategorijomis, tokiomis, kaip "patrauklumas". Negalim priimti minties, kad Hansas, kai prieš jį yra visiškai nemokantis matematikos, staiga irgi pamiršta matematiką, tad laikomės labiau tikėtinos idėjos, kad jis "skaito" jį klausinėjančių žmonių mintis. Tačiau tokios prielaidos yra išankstinės bet kokių empirinių testų atžvilgiu.

Tad ką turime omenyje, kai kažką vadiname "protingu" ar sakome, kad jis demonstruoja "mokėjimą"? Kokį tų dalykų įrodymą galime pateikti? Merfis rašo:
"Taigi problema yra tame, kaip žinome, kad ir kitos būtybės pasižymi tuo. Iš tikro net nežinau, kad jūs turite sąmonę; tiesiog manau, kad tai tėra tinkamiausias paaiškinimas. Jei robotas elgtųsi pakankamai panašiai kaip žmogus (nebūtinai tiksliai taip pat) būčiau linkęs sakyti, kas jis turi sąmonę".

Tačiau tai ne visai tikslu. Sakyti, kad tikrai žinau, kad turiu sąmonę, yra klaidinimas. Ką tai reiškia "žinau, kad turiu sąmonę"? ir kuo tai skiriasi nuo to, kad "aš turiu sąmonę"? [panašiai nurodė ir Vitgenšteinas, kad sakymas "žinau, kad man skauda" nereiškia nieko kita nei kad "man skauda"]. Jei pasaulyje tebūčiau vienas, sąvoka "turiu sąmonę" niekada nekiltų - tai tebūtų mano buvimo būdas, kaip kad žuvis niekada nemąsto apie vandenį. Iš tikro aš žinau, kad kiti turi sąmonę, nes tik dėl jų buvimo naudoju tokį žodį ir tik bendraudamas su kitais sužinojau, kaip jį galiu panaudoti (pvz., kartais juos palaikydamas tokiais, tarsi jie neturėtų sąmonės, arba kitaip, būtų kvaili). Tai, kad kiti turi sąmonę, yra ne jų elgsenos paaiškinimas, o tik žodžio prasmės suteikimas.

Aiškinantis naudojamų žodžių prasmę, svarbu, kaip nurodė Vitgenšteinas, skirti kriterijus nuo simptomų. Tarkim, galime sakyti, kad "barometro parodymų kritimas rodo, kad lyja, tačiau, keista, taip nėra". Šiuo atveju lietaus simptomai egzistuoja, o paties lietaus - ne. Tačiau ką manome sakydami "Iš debesies krentantys vandens lašai rodo, kad lyja, tačiau, keista, taip nėra"? Šis pasakymas atrodo toks keistas, kadangi iš debesų krintantys lašai yra lietaus kriterijus.

Tiuringo testas patikrina supratimo simptomus. Tačiau jų yra toli gražu ne viena grupė ir tai nėra kriterijus, kaip mes paprastai tą terminą naudojam. Tarkim vieną rytą stovite išsiblaškęs gatvėje. Pro šalį praeidamas pažįstamas taria: "Labas rytas!" Jūs atsakote: "Labas rytas!". Po akimirkos iš parduotuvės išeina žmona ir klausia: "Ką Petras sakė?" Atsiliepiate: "Petras sakė? Neturiu supratimo..." Atsakėte prasmingai, tačiau ar galima sakyti, kad mąstėte? O galite tarti: "Jam atsakiau negalvodamas". Jei "teisingi atsakymai" būtų mąstymo kriterijai, o ne mąstymo simptomai, antrasis atsakymas beveik neturėtų prasmės.

O dabar įsivaizduokite, kad išmokėte šimpanzę suploti reikiamą skaičių kartų, atitinkantį bet kurią skaičių nuo 1 iki 5 sudėtį - tačiau, išskyrus skaičius 3 ir 4. Ar galime sakyti, kad ji moka sudėtį, išskyrus skaičiams 3 ir 4? Ar turime sakyti, kad jis automatiškai reaguoja į įsimintas kombinacijas? O kaip dėl kalkuliatoriaus, užprogramuoto daryti klaidas, kai įvedama 3 ar 4? Ir jei nusipirkau brokuotą kalkuliatorių, 5+5 parodantį 11, ar galima sakyti, kad kalkuliatorius klaidingai priėmė mano pateiktus skaičius? O jeigu vaiką mokau aritmetikos, ir jis padaro tokią klaidą, ar turiu jam aiškinti, kur jis padarė klaidą? Ar turėčiau panašiai "aiškinti" savo kalkuliatoriui?

Arba tarkime, kad spendžiate spąstus kiškiams ir naktį į juos pakliūna kiškis. Ar negalėtume tada sakyti, kad spąstai "žinojo", kad kiškis pasirodė ir "suprato", kad turi jį pagauti. Jei ne, tai kodėl? Spąstų veiksmas taigi buvo "teisingas".

Kadaise žiūrėjau "Žvaigždžių karus". Pamąstykim, kaip C3PO robotas atrodė protingas ir kaip, žiūrėdami filmą, jį tokiu laikėme. Dabar tarkime, kad C3PO sutikome gatvėje. Pasikalbame su juo (mažytis Tiuringo testas) ir viskas vyksta sklandžiai. Nusprendžiam, kad jis protingas. Tada sužinome, kad kažkas tupėjo už krūmų ir (už robotą) kalbėjo į mikrofoną. Ar vis dar robotą laikysim protingu?

Taip yra, nes yra ne vienas protingumo simptomas. Vitgenšteinas aprašo situaciją "Tarkim, [žmogus] kuria įrenginį iš daugybės detalių naudodamas tam tikrą įrankių rinkinį. Kiekvienąkart kyla klausimas 'ar turiu naudoti šią detalę?' - Viena detalė atmetama ir bandoma kita. Detalės yra bandymo metu yra surenkamos, o vėliau išardomos; jis ieškos vis naujos, kuri tinka ir t.t. Tikėtina, kad darbuotojas šūkčioja maždaug taip 'aha!', 'hm!' priklausomai ar tai nusivylimo, netikėto atradimo, sprendimo, pasitenkinimo, nepasitenkinimo atvejai. Tačiau daugiau netaria nė žodelio... Argi nematėme tvarinių, ritmiškai dirbančių, išsireiškiančių ir pan, kaip mūsų [atveju[, tačiau nekalbančių..."

Ar kada sakysime, kad šachmatų kompiuteris "Deep Blue" norėjo žaisti prieš Kasparovą? Ar "Deep Blue" kada atsisakė žaisti, kai jo buvo "prašoma"? Ar bus kada, kad vieną dieną "Deep Blue" žais "pakiliai", o kitą - "blankiai"? Vienas būdas, kaip "dirbtinio intelekto" specialistai galėtų apeiti tas problemas, kai teisingi ėjimai tėra tik simptomas, rodantis, kad "Deep Blue" gali suprasti šachmatus, tai laikyti, kad jie yra lemiami simptomai - nes mes negalime įsivaizduoti, kaip dar "Deep Blue" galėtų daryti savo tikslius ėjimus. Tačiau juk mes galime tiksliai įvardinti, kaip jis tai darė - tą mechaniškai darė kompiuterinė programa.

Įprasta laikyti, kad skirtumas tarp to, kai kažkas daroma mechaniškai ir daroma apgalvota yra tas, kad apgalvotai darant įnešamos naujovės. Searle norėjo parodyti, kad supratimas, pragmatiškai taikomas kasdieninėje veikloje, nėra vien tam tikro algoritmo vykdymas. Norint ir toliau laikyti, kad Tiuringo testas yra pakankamas testas supratimui nustatyti, reikia pakeisti įprastą "supratimo" prasmę. Nes supratimas jau nežymi kažko, ką sugebą mąstančios būtybės, o tampa tam tikra fizikinio proceso išeiga. Tačiau neturėdami išankstinio išmąstyto sprendimo. Negalime net apibūdinti, koks išeigos tipas turėt būti laikomas 'supratimu".

Vienas argumentų, dažnai išsakomas prieš Searle, kad nei asmuo, nei popieriaus lapas "nemoka" kiniškai, tačiau sistema, "kaip visuma", moka. Ar tie kritikai tikrai tai supranta "kaip visumą"? Tada, taip! Žmonės, parašę instrukcijas, tikrai moka kinų kalbą - ir jie turėtų būti laikomi sistemos, "kaip visumos", dalimi. Protingojo Hanso ir jo dresuotojo sistema, "kaip visuma", turėtų mokėti matematiką. "Deep Blue" su programuotojų ir didmeistrių komanda, "kaip visuma", supranta šachmatus.

Visas "dirbtinio intelekto" klausimas filosofiniu aspektu remiasi siekiu tokius dalykus, kaip "mąstymas", "valios aktas", "pasirinkimas" ir "supratimas" supaprastinti iki mechaninių operacijų. Tarkim, Merfis teigia: "Kad net jei mes jaučiam, kad renkamės, sakau, kad tikrovėje gali būti, kad mūsų veiksmai yra 'determinuoti' Visatos ankstesnės būsenos, kvantinių neapibrėžtumo principų". Tačiau tada Merfis turėtų sutikti, kad jos teiginys nėra kažkas, kuo "jis tiki", o tik tai, ką ankstesnė Visatos būsena leido jam "pateikti".

Reikia pripažinti, kad teoretikai, sakantys, kad mąstymas tėra algoritmų vykdymas, turėtų sutikti, kad jų išvedžiojimai yra ne kas kita, kaip algoritmo vykdymas, ir kas "tiki" ne daugiau, nei logaritminė liniuotė kad tiki, kad log 10 = 1.

Searle laikosi supratimo apibrėžimo, kad jis apima kažką, ką sąmoningai daro panašiso į mus būtybės. Jo tikslas yra parodyti, kad Tiuringo testas nėra supratimo pagal tą apibrėžimą įrodymas. Dirbtinio intelekto entuziastai irgi pateikia savus supratimo apibrėžimus, padedančius pasiekti jų siekiamo rezultato. Pagal jų apibrėžimą, Tiuringo testas įrodo supratimo buvimą.

Aišku, galime visa tai apeiti tardami: "Gerai, tiesiog laikome, kad žmonės yra protingi ir tenorime atsakymų, sutampančių su mūsiškiais". Tačiau tokia prielaida tik sukelia šūsnį naujų klausimų. Kuriuos žmones laikome protingais? kKompiuteris niekada neapgavo manęs taip, kad palaikyčiau jį žmogumi, tačiau kai kurie žmonės vertė mane stebėtis, ar tik jie nėra robotai! O jei skirtingų žmonių atsakymai į tą patį klausimą skiriasi - kaip nuspręsime, kuris jų teisingas? Ir t.t. ir pan.

Vitgenšteinas pasakė: "Tačiau mašina tikrai negali mąstyti! - Ar tai empirinis teiginys? Ne. Tegalime pasakyti tik apie žmogiškąsias būtybes ir į ką panašu yra tai, kai mąstoma."

Papildoma literatūra:

U. Eco. Kant and Platypus: essay on Language and Cognition, 2000
A. Kenny (ed.) The Wittgenstein Reader, 1994
Papildomi skaitiniai:
Protingi šunys
Egzistencializmas
Tylos kalba
Čuan-czi (ištraukos)
S. Lemas. Robotų psichologija
Kalba: Kieta ar minkšta?
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Karlas Jungas ir mandala
Mikės Pūkuotuko dao
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
T. Adornas. Nihilizmas
Aš nekuriu hipotezių...

Aš nekuriu hipotezių... ........../ --- plansetes ir kompaj, kurie neegzistuoja be abejo, jog android.., o tu tobulink save/ lietuvos vardam. blleat.

Budizmas ir nemirtingumas

[Puankarė savo paskutiniame moksliniame veikale, detaliai aptaręs materijos, jėgų ir judėjimo teorijas, elektrą ir šviesą, o taip pat eterį, šiuolaikinio mokslo būseną glaustai apibūdino:
„Kažkas egzistuoja". ]

Budizmas, kaip bet kuri gausi religija, susiskaidęs į daugelį šakų su daugybe sektų. Išskiriamos dvi didelės grupės: Šiaurės (su centru šiaurės Indijoje, Nepale) ir Pietų (su centru Šri Lankoje). Šiaurės šakoje Japonijoje pažymėtinos Tendai ir Šingono sektos. Visas šiaurės budizmas artimai (istoriškai) susijęs su brahmanizmu. Ir net Japonijoje didesnė apeigų dalis atliekama sanskrito kalba.

Ir ką Dekartas turėjo omenyje sakydamas „Mąstau, vadinasi, egzistuoju"? Kas tas „Aš"? Ką reiškia „Mąstau"? Tai tas pats dalykas ar skirtingi? Ar vienas gali egzistuoti be kito?

Imkim įprastą populiarų įsivaizdavimą, kad žmogus sudarytas iš kūno ir sielos. Apie kūną viskas aišku ir paprasta. Jo egzistavimas kaip likusios materijos ir - išskyrus tą laiką, kai yra gyvas - paklūsta gamtos dėsniams.

Sielos atvejis sudėtingesnis. Šios nematomos ir nekintančios esybės buvimas remiasi dviem dalykais. Pirma, jos galimomis apraiškomis. Antra, tai, ką vadiname savimone. Dėl apraiškų - pats žmogaus mirties faktas leidžia spėti, kad gyvame žmoguje esti kažkas daugiau nei organinė medžiaga. Tam kažkam palikus kūną, ištinka mirtis.

Dėl savimonės - kitaip sakant, mes turime sąmonę. Tai apima kelis skirtingus elementus. Pirma, mūsų fizinių kūnų kaip jutiminio suvokimo objektų (tokių kaip ir stalai, kėdės, kitų asmenų kūnai), egzistavimas, kuriam vienintelis apribojimas tėra, kad nėra jutimo organo, galinčio justi save. Akis regi ranką, tačiau akis nemato savęs. Antra, tam tikri pojūčiai, malonūs ar skausmingi, kyla ne kūno išorėje, o jame. Trečia, kai kurie vyksmai tarytum nėra materialios kilties, kuriuos suprantame kaip norus ar emocijas. Ketvirta, dėl to, ką vadiname polinkiais bei ydomis. Pagaliau, tai, ką vadiname valia. Ir kai mes galime sakyti, kad jaučiame šaltį ar skausmą, tai negalime pasakyti, kad jaučiame valią.

Prieš mirtį dr. Holmsas gyvenimo pabaigoje pasakė: „[Žmogus - ] sąmonės būsenų seka". Žodis „seka" įveda laiko sąvoką. Ryšis su laiku yra empirinis ir neesminis. Kalbant plačiau, tam tikros sąmonės būsenos tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su materija vyksta sekomis, tačiau jos, esant tam tikroms aplinkybėms, gali kilti lygiagrečiai. Tarkim, žinoma, kad staigios mirties atveju susikaupusios sąmonės būsenos atgyja lygiagrečiai tarsi vienas blyksnis. Praeities įvykiai pralekia per trumpą akimirką. Tačiau, jei Holmso frazėje praleisime tik vieną žodį („seka"), tai gausime tiksliai tai, ką teigia budizmas: „Žmogų sudaro sąmonės būsenos".

Iš tokio požiūrio taško, visas klausimas apie žmogaus nemirtingumą susiję su tų būsenų stabilumu, kuris susijęs nuo jų pobūdžio ir kilmės. Vienos jų gali išsilaikyti ilgiau nei kiti. Visos tos, kurias stebime kasdieniniame gyvenime, skirstomos į dvi klases: a) kylančias iš išorės; b) kylančias iš vidaus. Pirmosios nusprendžiamos erdvės ir laiko, antrosios - ne. Amžinybė

Imkim pavyzdį. Tarkim, kad ryte valgome pusryčius. Kol valgote, jūs sąmoningai suvokiate, kai atrodo pusryčiai ir koks jų skonis, ir tos būsenos įtakotos iš išorės (šioje vietoje ir šiuo metu), kai materija veikia materiją - materialus maistas veikia materialius regos ir skonio nervus. Bet praėjo kelios valandos - ir kur dabar ta jūsų mintis. Ji čia ir dabar, ar ten ir tada? Suprantama, čia ir dabar, nes esate čia, dabar ir tai jūsų mintis. Bet lygiai taip pat ji yra ten ir tada, ar tai ne mintis jūsų pusryčių metu. Taigi, mintis nėra sąlygojama erdvės ir laiko.

Tai kuo ji yra sąlygojama? Ogi, mūsų valios - valios akto, kuri mintį apie pusrytį perkelią į būtį, - o ne tiesioginių jutiminių poveikių, ją sukėlė. Ir tame esminis skirtumas tarp pusryčių įsisąmoninimo jų valgymo metu ir esant kitur, praėjus kažkiek laiko. Antroji būsena vadinama atmintimi. Ir jei norime, galime įspūdžius pagerinti ar pakeisti, kaip tik norime. Vietoj kavos ir kepenų pašteto, galime paimti startos ar povų liežuvėlius ir pan. Ta nėra apribojimų. Tai vadinama vaizduote - ir ji taip pat sukeliama valios aktu.

O ar yra trečias kelias? Be abejo. Akivaizdžiausias pavyzdys - sapnai. Tokios sąmonės būsenos paprastai nesusietos su vieta-laiku ir glumina. Jie gali pateikti neįmanomus groteskinius vaizdus, gali būti ko nors loginė pasekmė, tokia pat aiški kaip pati tikrovė. Ir kartais naktis po nakties sukurti tokį atskirą sapnų pasaulį, kad sapnuojantysis negali atskirti, kuris jų tikras. Vis tik - šių sąmonės būsenų priežastis vidinė.

Tačiau visos tos sąvokos (vidinis, išorinis, subjektyvus, objektyvus, ego ir ne-ego, aš ir likęs pasaulis) yra iš vakarietiško pasaulio realijos. Sąmoningai ar nesąmoningai mes save ir Visatą apmąstome tomis sąvokomis.

Tačiau grįžkime prie takoskyros - vidinis ir išorinis. Išorinis - kam?

Aišku, budistiniu požiūriu, ne išorinis mūsų sąmonei, nes jie yra sąmonėje ir niekur kitur. Nes jei jų ten nebūtų, jų visai nebūtų.

Gal tada išorinis mūsų kūnui? Labiau panašu. Kūnas - materialus objektas ir gali būti sąryšyje su kitais materialiais objektais. Bet ką tada mes laikome materija? Praktiniu požiūriu, tai reiškia vibracijos centrus, kurie randasi tarp mažiausio infraraudonojo ir aukščiausio ultravioletinio spektro taško mūsų suvokimų ribose. Kokios būdingiausios tokios materijos savybės? Aišku, erdvė ir laikas.

Tai esminis aspektas, kuriuo remiasi visa nemirtingumo koncepcija. Materija sąlygota erdvės ir laiko. Tiesiogiai jusli sąmonė, besiremianti materija, lygiai taip pat jų sąlygota. Tačiau taip nėra su sąmonės būsenomis, nesiremiančiomis materija.

Erdviniai ir laikiniai materijos sąryšiai gali būti apibendrinti vienu žodžiu, skirtingumu; tuo tarpu tokie sąmonės sąryšiai, priešingai, vienybe. Viena kėdė skiriasi nuo kitos, vienas medis nuo kito, vienas kūnas nuo kito, - ir negalime niekaip, tarkim, jų dviejų sujungti į vieną. Tačiau taip galima su sąmone. Du žmonės negali sėdėti toje pat kėdėje vienu metu, tačiau daugybė žmonių gali mąstyti apie tą pačią kėdę. Ir tai nesukuria daugybės kėdžių. To įrodymas glūdi mūsų kalboje. Apie kėdę pasakojate kaimynui. Žodis atitinka tam tikrą sąmonės būseną, kurią norite jam sukelti. Jei žodis „kėdė" nepaveikia, jei jis sužadina kitokią būseną (ar nesukelia jokios būsenos), kalba yra beprasmė. Žmonių bendravimas remiasi prielaida, kad sąmonės būsenos, iššaukiamos žodžio ar tiesioginio jutiminio signalo, yra vienodos kiekvieno žmogaus sąmonėje.

Kūną mes suvokiame kaip mediumą, kuris išorinių šaltinių mechaninius stimulus perduoda sąmonės centrams, ir valios impulsus mūsų organams (tarkim, kai norime pakelti ranką). O kaip su stimulais, kylančiais mūsų kūne (tarkim, skausmu)?

Jie tapatūs kitiems jutiminiams stimulams. Paimate peilį. Tai standartinis lietimo jutimas. Juo įsipjaunate pirštą. Suskausta. Tai vėl materijos poveikis materijai - peilio poveikis nervų galiukams. Tik praktinis skirtumas tas, kad skausmo signalas yra pavojaus signalas. Jis rodo, kad kažkas yra ne taip (ar tai įpjovimas, ar sąnarių skausmas reumato atveju...). Kai skausmas yra dėl išorinės intervencijos, natūrali reakcija yra jos vengimas. Taigi, skausmas, visų pirma, yra individo, o tuo pačiu ir rūšies, išlikimo vienas elementų.

Taip yra ir su kitomis emocijomis. Pyktis, pvz., yra artėjančio pavojaus ir noro jį atremti derinys. Ir nereikia ilgai aiškinti, kad dauguma taip vadinamųjų žemesniųjų norų irgi yra natūraliosios atrankos elementais, padedančiais išgyventi. Pirmiausia, užtikrinantys saugumą, po to, užtikrinantys maistą. Abi šie tipai yra betarpiški individo poreikiai, taigi, egoistiniai. Tada ateina poreikiai, susiję su dauginimusi. Jie yra dviejų tipų: a) susiję su individu; susiję su palikuonimis. Pirmieji irgi egoistiniai, nors turi galimybę išplėsti sritį. Antrieji - altruistiniai. Iš šių trijų poreikių (saugumo, maisto ir dauginimosi) kyla visos žemesniosios emocijos (pyktis, neapykanta, baimė, pavydas...).

Jaunystės fontanas Nesavanaudiškos meilės formos, ypač tėvų meilė, išplėtus jų poveikio sritį tampa labdara ir altruizmu, o antrasis, papildžius kitais elementais, tokiais kaip vaizduotė ir troškimai, virsta viltimi bei tikėjimu. Motinos meilė yra visų vertybių šaltinis ir pagrindas. Tai visai ne metafora - tai evoliucijos faktas.

Troškimas yra reflekso varomoji jėga. Gabumai yra dar sudėtingesni refleksai ir, kaip taisyklė, nėra tiesiogiai susijusi su rūšies išsaugojimu. Mes sakome, kad turime gabumų muzikai, tačiau nesakome, kad turime gabumų valgymui.

Vis tik vėl ir vėl sugrįšime prie valios. Kas ji yra? Paklauskim savęs. Jutimų ištakos tiek kūno išorėje, tiek viduje (viduje - emocijos). Tačiau valia yra giliau už juos - ir jos negalima išreikšti jokios kitos sąmonės formos terminais. Mes savęs negalime atskirti savęs nuo jos. Negalime pažvelgti į ją iš šalies ir ją taip tirti. Negalime jos pakeisti niekuo kitu. Ji keičia visa, kas jos valioje. Kitos sąmonės formos yra objektyvios jos atžvilgiu, tačiau ji nėra objektyvi jų atžvilgiu. Ji visada aktyvi - jei ji nėra aktyvi, tai ji ne valia. Ir visiška valios laisvė yra visiška sąmonės laisvė. Ir tik viena valia, kuri nėra laisva, yra asmeninė valia.

Dekartas pasakė: „Mąstau, vadinasi, esu". Neblogai, tačiau geriau būtų: „Turiu valią, vadinasi, esu". Kaip apie „aš"? Nėra kito „aš" - tik tas, kuris jaučia ir turi valią. Tačiau neabejotinai tai kažkas apriboto. Ir „aš" yra suvokiama kaip atskira esybė vien todėl, visa žmogaus egzistencija yra jutiminė patirtis, bandanti savo dėsnius taikyti visai sąmonei. Be to, kiekvienas žmogus savyje neša visus savo visatos sąlygotumus ir apribojimus. Įpročiai bando tapti refleksais ir kuo daugiau žmogus bando skirti dėmesio savo atskirai materialiajai egzistencijai, tuo labiau apribota jo visata. O kuo daugiau jis skiria dėmesio tam, kas jo išorėje, nesavanaudiškai meilei, tėvų meilei ir altruistiniai veiklai, tuo labiau plečiasi jo visata.

Šis įcentrinių ir išcentrinių jėgų konfliktas yra moralės pagrindas. Paprasčiau sakant, visa, kas daroma dėl savęs, yra bloga, o kas dėl kitų - gera. Sąmoningai ar nesąmoningai ši idėja persmelkia visus moralės mokymus. Tačiau žmogaus prigimtis tokia, kad jis pasyviai nuplevena į centrą. Ir tada vėl grįžtame prie valios, kaip lemiamo veiksnio.

Grįžkim prie budizmo. Jei žmogų sudaro sąmonės būsenos, tai, kaip jos išnyksta, išnyksta ir žmogus. Ir principas tas, kad tos būsenos, kurios formavosi lėčiausiai ir ilgiausiai, nyksta ir lėčiausiai ir ilgiausiai. Jutimų signalai purškia mus visą laiką, tačiau beveik visi jie yra trumpalaikiai. Ir dauguma jų mūsų neskatina jokiam veiksmui, pvz., žvalgymasis į kraštovaizdį pro traukinio langą. Tačiau yra ir iššaukiančių veiksmus - ir kai jie kartojasi gana dažnai, tampa įpročiu. Pamažu tų įpročių visuma suformuoja tai, ką vadiname charakteriu. Charakteris gali keistis - ir jis daugiau ar mažiau keičiasi metams bėgant, - tačiau vienoks ar kitoks jau įgaunamas gimstant. Iš kur jis atsiranda? Iš tėvų?

Vaikų panašumo į tėvus faktas visiems žinomas. Vakaruose tai paveldimumo įrodymas, Rytuose - atgimimo ar reinkarnacijos. Rytai nefizikinių žmogaus savybių visumą apibūdindami kaip „siela", sako, kad atgimdama siela atnaujina savo sąryšius su materialiuoju pasauliu ir pamažu verčoa materiją įgauti daugiau ar mažiau panašią formą į tą, kurią turėjo anksčiau. Ji tarsi sėkla, kuri kritusi į tinkamą dirvą, išauga į panašų augalą, iš kurio ji kilusi. Japonai tą procesą vadina žodžiu Ingwa, reiškiančiu Kwa sėklą bei žiedą. O Vakaruose prigijo sanskrito žodis karma, perteikiantis daugmaž panašią prasmę.

Vis tik - kas vyksta laikotarpiu tarp mirties ir gimimo? Gyvas žmogus turi charakterį; negyvas - neturi. Bet prisiminkime pavyzdį su pusryčiais. Ten pusryčių prisiminimas irgi nebuvo tiesiogiai susijęs su jutimais.

Tačiau siela turėtų atgimti toje pačioje šeimoje. Ir tikrai, ji veikia sulig stipriausiom sąsajom - o jos dažniausiai susiję su šeima. Tačiau ne visada - siela ieško vietos, kur jos charakteris labiausiai pritampa. Jei ji pernelyg savanaudiška, tai gali net neatgimti žmogumi, o rinktis gyvūno ar augalo formą.

Taigi siela yra viena, tad ir visos būtybės yra tos pačios. Skirtumai tarp būtybių atsiranda iš to, kaip jos realizuoja visuotinę sąmonę. Ji ta, iš kurios visa kilo ir į kurią visa grįš. Vystymasis galimas per kasdienę veiklą - palaipsniui šalinant žemuosius instinktus ir vystant aukštesniuosius. Kitas būdas - viduje savęs keičiant charakterį valios pastangomis. Pirmasis būdas yra kasdienės moralės sritis - saugus ir užtikrintas - charakteris pamažu keičiasi sąveikaudamas su išoriniu pasauliu. Antrasis kelias sunkesnis, - ir dažnai jo palaikymo reikia pažengusių vadovų. Mat daugelio žmonių žemesnieji instinktai yra stipresni už jų valią - ir todėl valios proveržiai yra slopinami.

Toliau, reikia išmokti gyventi taip, tarsi pasaulio nebūtų, be jokių mąstymo apribojimų, kuriuos sąmonė įgalo ilgą laiką sąveikaudamas su juo. Reikia save įsivaizduoti dangiškomis būtybėmis su dangiškais kūnais, tačiau tie kūnai labai panašūs į mūsų.

Jei tikėsime autoritetais, tokios būtybės daug kuo yra kaip žmonės. Jos turi rankas ir kojas, akis ir ausis, nosį ir burną, - ir joks jų organas neatrofavosi todėl, kad nebuvo naudojamas. Jų malonumai yra rafinuotesni ir stipresni, jų kūnai iš subtilesnės substancijos, tačiau jos išlieka individualiomis būtybėmis ir jų egzistencija valdoma atskirtinumo dėsnių, kurie būdingi materijai. Joms subjekto ir objekto, ego ir ne-ego, išorės ir vidaus, aktyvaus ir pasyvaus pradų atskyrimas toks pat kaip ir mums.

Toks šlovingas dangiškasis egzistavimas yra galutinis daugelio religijų tikslas. Šiaurės budizme tai nėra tikslu, o tik tarpiniu žingsniu vystantis link begalinės sąmonės.

Nemirtingieji Mes turime pasirinkimą. Tai ne pasaulis, o Visata. Galime paimti tiek daug, arba tiek mažai, kiek norime. Galime paimti mažiausią dalelytę arba viską. Tačiau tik visuma yra laisva. Dalys yra sąlygotos tarpusavyje bei erdvės ir laiko sąryšiais. Tokia kaina. Indai jau senai tai sudėjo į populiarų pasakymą: „Ką nori turėti? - pasakė Dievas žmogui. - Paimk tai ir susimokėk".

Tačiau pasirinkimas - mūsų. Prisimenate, kaip puikiai Emersonas pasakė savo eilėraščio „Dienos" pradžioje:

Laiko dukros, veidmainės dienos,
Apsisiautę ir nebylios lyg basi dervišai,
Žygiuojančios nesibaigiančia eile,
Rankose nešančios diademas ir kūlelius.
Kiekvienam siūlo dovaną pagal jo valią,
Duoną, karalystes, žvaigždes ir dangų, kuriame visa tai.
Matyt, niekada geriau tai nebuvo išsakyta. Duona, kasdienės reikmės simbolis; karalystės - valdžios; žvaigždės - aukščiausio pažinimo; ir dangus, kuriame visa tai randasi, kaip aukščiausia ir paskutinė alternatyva, kraštutinė sąmonės ekspansija, nežinanti nei ribų, nei apribojimų. Tik toji yra laisva valia. Vadinamoji būtinybė yra asmenybės ir materialios egzistencijos ribojimas.

Japonų patarlė teigia: „daug kelių veda į kalno viršūnę, tačiau virš jos tik vienas mėnulis". Ji pritaikoma įvairioms religinio tikėjimo formoms. Kalnas gali apibūdinti materiją, jo viršūnę gali pasiekti įvairių religijų ar be jokios religijos pagalbos. Ir kai kopiąs pasiekia viršūnę - apačioje lieka karalystės, o virš jo spindi žvaigždės. Bet tai dar ne pabaiga. Žemiau už karalystes ir virš žvaigždžių randasi dangus, kuris visa tai apglėbia. Ir tik ten yra ramybė, kurios negali suteikti jokie materialūs dalykai. Ta ramybė yra Nirvana.

Skaitykite:
Šin budizmas
Sielos klajonės
Buddha ir budizmas
Amžinojo gyvenimo siekis
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Tikėjimas gyvenimo prasme
Bodhičita - kario kelias
Tibeto Mirusiųjų knyga
Dekarto "Ego cogito"
Katmandu Jurgos akimis
Budizmas Šri Lankoje
Kaip suprantu indų filosofiją?
Indonezijos mirusiųjų kultas
Laužai Himalajų papėdėje
Miegantis Nepalo dievas
Jama - tai Mirtis
Kas yra budizmas?
Slaptoji doktrina
Budizmas Kinijoje