Darbo vertės teorija

Klasikinės ekonomikos teorijos specialistų sukurtas mokymas. Šios teorijos šalininkai teigia, kad prekės vertę lemia reikalingų tai prekei pagaminti darbo išteklių kiekis.
Taigi dviejų vartojamųjų prekių kainų pusiausvyros santykis yra tiesiogiai proporcingas darbo, kurio reikia joms pagaminti, santykiui. Smitas buvo pirmasis, kuris eksperimentiškai pasiūlė darbo vertės teoriją, nors pripažino, kad vertę lemia daug išlaidų: renta, darbo užmokestis ir pelnas, net jeigu darbas ir sudaro didžiausią galutinės vertės dalį.
Rikardas pripažino, kad reikia atsižvelgti į pelną ir rentą, tačiau tai nemenkino jo svarbiausio argumento apie santykines vertes tarp dviejų prekių, kurias iš esmės lemia darbo užmokestis.
Karlas Marksas išplėtojo Rikardo idėjas, išskaidydamas darbo vertę į tris sudedamąsias dalis:

Pastovųjį kapitalą - gamyboje sunaudojamas kapitalas.
Kintamąjį kapitalą - darbo išteklius.
Pridedamąją vertę - perteklinę vertę be darbo ir kapitalo, kurie sunaudojami gamyboje.

Darbo vertės teorija į devynioliktojo amžiaus pabaigą buvo pakeista ribinio našumo paskirstymo teorija, kurioje atsižvelgiama į visų gamybos išteklių, o ne tik į darbo indėlį gamybos procese.