Dirbtinio apvaisinimo nepalaikymas

Tokią logiką turi daugelis, bet tikrai su nesutikčiau su ja. Sakyčiau, kad suaugusių vaidmuo yra vaikui parodyti, kad gali būti ir kitaip ir kad kiekvienas gyvenime turi misiją, nes vien tik gyventi - nepakanka ir ne dėl to į gyvenimą buvai žmogum pašauktas.

KARTĄ palikto vaiko psichologija man labai įdomi, nes dažnai toks vaikas tam, kad jis nebūtų paliktas pirmas, kitus palieka - pirmas, tokiu būdu nesąmoningai siekdamas apsaugoti save, bet tikiu tuo, kad galima tai suvaldyti, nes istorijų ir patirčių yra ne vien tik neigiamų. Tiesiog reikia daug žinių ir negalima tikėti, kad gyvenime nieko nėra švento.

Pagal panašią logiką, jei vaikas gimsta padedant gydytojams, tuomet irgi neturėtų teisės į gyvybę, kadangi pagal gamtos dėsnius jis tiesiog silpnesnis ir pasmerktas mirčiai, nes pasaulis priklauso išrinktiesiems?? Esmė ta, kad Flinstounų era kažkur praeity ir nereikia taikyti Flinstounų įstatymų XXI amžiuje.

Vaika suprasti sunkiau nes jam sunkiau perduoti savo emocijas.
Bet man idomu skaityti nuomone, kad buk tai GALIMA KA PAKEISTI.
O gal galima ir siena galva pramushti? Tiketi tuo nedraudzhiama. Nu ir kas kad galva savo susiskaldysi, juk galima galvot kad apsigydzhius dar galima bandyti.
Zhiurekit muses dauzhosi i stikla kol nustimpa, tikras isitikinimo savo idejomis pavyzdys!

Na gerai, grizhtam prie palikimo sindromo. Po jo jau neimanoma patiket, nes tai PATYREI.
Gal pasiulysit netiket, kad saule shviechia. Na dabar naktis, bet vis tiek neitikinsit.

Galima palikinet kitus, o galima priimti, kad esi nesvarbus, kad tai jau tas pats. Blogis ne tai, kad tai gali atsitikti, bet kad tai jau atsitiko ir tai pakeite visa vertybiu sistema. Nera tokiu budo itikinti sveika zhmogu, kad to nebuvo. O jei tai buvo - tai pasaulyje vertybiu nera. Bent jau esi to nevertas ir taip projektuoji gyvenima

Kai ir jei myli, tai niekas gyvenime nesunku

Jūs turite talentą antimotyvacinei knygai. Genialios mintys.

Ten kažkokio filmo pavadinimą nurodėte. Jei neužmigdys, tai pažiūrėsiu.

Vejuota1. Ar esi paemusi vaika is vaiku namu? Manau ne. Jauciu esi moraliste, tavo pasisakymai tokie: TU imk vaika is vaiku namu, o AS turiu simta priezasciu ju neimti.

As uz dirbtini apvaisinima. O jeigu nepavyksta ,tada ir uz vaiku namu vaika. Turiu 2 sesutes paimtas is vaiku namu. Kai mes uzaugom ir isejom ant saves gyventi. Mano tevai pasijuto vienisi. Todel pasiime 2 mergaites. Dabar jau panos. Nuostabios panos. Taip ,is vaiku namu vaiku psichika jau paveikta. Nes jie jauciasi nepilnaverciai,ir kazkokia kalte kad juos paliko. Bet reikia daug darbo su jais psichologiskai,kad suprastu jog mylimi. Viskas priklauso nuo seimos. Jeigu nesugebesi myleti svetimo vaiko,koks jis bebutu. Ar pasyvus pagal ravo buda,ar chiper akttvus. Tada neimk,negadink ir taip vaiko psichikos. Nes mano manymu tai ziauru.

Nesu ir neliepiamąja nuosaka nekalbu

Moralistė? Aš? Čia ne mano kailis Kiekvienas šoka savo šokį, kuris jiems patiems pats grakščiausias
Niekuomet taip nesakiau ir nesakysiu, kad kažkas kažką turi imti ar neimti, tuo labiau tai ne daiktas ir ne įnoris. Norėta pasakyti tik tiek, kad ne visos dirbtinio apvaisinimo formos yra moralios ir tiek.
Kas dėl globos ar įsivaikinimo, tai jei žmogui nereikia, tai nereikia ir čia tas pats kaip su merginom: gerai, kai ne visos jums patinka, nes jei viena visiems patiktų, tai vieni kitus nudobtumėte Kaip sakoma, nieko gero, kai vyras vaikšto su kirviu ant peties

Turbut tikrai

Jei kelio atgal nebūtų, tai tų vaikų taip drąsiai "nesiimtų" į savo namus. Pastebėjau, kad dažniausia šie vaikai globai priglaudžiami dėl asmeninių sumetimų, o ne jų asmeninės gerovės. Kai viskas vyksta ne pagal svajotą "planą", ima ir grąžina. Žinoma, tai pavyzdžiai iš mano aplinkos.

Daug retesnis atvejis yra įsivaikinimas, nes kelio atgal nebėra.

Jeigu yra suvokimas, kad yra kelias atgal, tai tuomet dar neatėjęs laikas, kai gali pasirūpinti mažesniu.