kazkaip nebera ko as pavydeciau siam pasauly, nu tikrai nera nieko kas bent kazkiek kristu i aki. taip nebera kaip jaunystej kad atejai, ziuri ant suoliuko tavo antra puse sedi
ir del ko turbut verta zmonems gyventi savo
gyvenimus. dar nezinai nei vardo savo antros puses nieko
kazkaip net malonu susipazinti. net pasimeti kad nezinai savo antros puses vardo, atrodo kad tokius durnus klausimus uzdavineji, kad gal geriau isvis nekalbet, tik
telepatiskai nebent. ir aplamai kokia prasme bendraut su antra puse, jei ir taip viskas aisku
ne nu tikrai, nu kaip daugiau nieko nera Lietuvoje, nu bent kazkiek i ta puse. del kurios ten butu verta dainuot serenadas
po langais
visos atrodo ant tiek svetimos, kad atrodo is kitos galaktikos, na apart giminaiciu aisku. tai tarp tu puses milijono moteru nieko rast neimanoma kad tiktu ir patiktu saknt
ne nu aisku, ne to, o vat savos tokios. nuo visu man kazkaip atmetimo reakcija. nu tikrai nera kad galetum pasakyt va cia tai jau saviausia. ir aplamai kad net patiktu nera
kiti gal ir nepavydus, bet as tai labai pavydus.
ir del ko turbut verta zmonems gyventi savo
gyvenimus. dar nezinai nei vardo savo antros puses nieko