LaisvasŽodis
Pažengęs
|
Dr. Viljamas Liuteris Pirsas 1 Dalis
LINKOLNAS ROKVELIS:
NACIONALSOCIALISTO GYVENIMAS
1945 - ųjų birželio aštuonioliktąją, nuo Adolfo Hitlerio mirties tepraėjus šešioms savaitėms, Rudolfas Hesas šiuos žodžius rašė laiške savo žmonai iš savo kalėjimo kameros:
u tikrai
įsivaizduoji, kaip dažnai per pastarasias savaites mano mintys nusisuko į praėjusius metus: į šį istorijos amžiaus ketvirtį, mums sukoncentruotą viename varde ir pilną nuostabiausių žmogiškųjų patyrimų. Istorija nesibaigė. Ji ankščiau ar vėliau pakels siūlus, kurie atrodo nuplėšti amžinai ir juos
susiųs naujai. Žmogiškojo elemento nebėra ir jis tebegyvena atmintyje. Labai nedaugelis žmonių buvo privilegijuoti, kaip buvome mes, nuo pat pradžios dalyvauti unikalios asmenybės augime, per džiaugsmą ir skausmą, viltį ir bėdą, meilę ir neapykantą ir visomis didybės apraiškomis ir visuose
nedideliuose žmogiškosios silpnybės apraiškose, be kurių žmogus nėra iš tiesų vertas meilės..."
Netgi kai pačiam buvo duota privilegija paliūdyti didybės apraiškas, gali būti labai sunku adekvačiai žodžiais apsakyti tuos pasireiškimus ir, taigi, nupiešti tikrą unikalios ir didžios asmenybės
paveikslą. Kai pats neturi ketvirčio amžiaus dalyvavimo tokios asmenybės augime, bet mažiau, negu du metus, uždavinys yra ypač sunkus. Tada būtų bergždžia viltis, kad čia esantys puslapiai nusakys tikrąją žmogaus didybę. Ta didybė bus atspindėta jo gyvenimo darbo vaisių prigijimu ateinančiais
metais.
Tačiau čia mes tegalime tikėtis sukurti vyro atvaizdą, kad ir netobulą ir neišbaigtą, kuris pasitarnaus įkvėpiant tuos nacionalsocialistus, kurie neturėjo privilegijos jį pažinoti asmeniškai.
DŽORDŽAS LINKOLNAS ROKVELIS gimė 1918 - ųjų kovo 9 - ąją Blūmingtone, mažoje
angliakasių bendruomenėje ir žemdirbių miestelyje centriniame Ilinojuje. Abu jo tėvai buvo teatriniai artistai. Jo tėvas, Džordžas Lovdžojus Rokvelis, buvo dvidešimt aštuonerių metų amžiaus anglų ir šoktų kilmės vodevilio komikas. Jo motina, gimusi Klera Šade, buvo jauna pusiau vokietė, pusiau
prancūzė šokėja, šeimos šokių komandos narė. Jo tėvai išsiskyrė kai jam buvo šeši metai ir jis su savo jaunesniuoju broliu ir seserimi gyveno alternatyviai su savo motina ir savo tėvu per kelis sekusius metus.
Jaunasis Rokvelis didesniąją savo vaikystės dalį praleido Meinę, Rodo saloje ir
Naujajame Džersyje. Jo tėvas apsigyveno mažame pajūrio miestelyje Meine ir Rokvelis ten praleisdavo savo vasaras; lankydamas mokyklą Atlantiksityje ir vėliau, per žiemas, Providense. Kai kurie iš jo maloniausių prisiminimų vėlesniais metais būdavo apie vasaros dienas, praleistas Meino papludimiuose,
arba vaikštant Meino miškuose, arba tyrinėjant Meino pajūrio įlankas ir įlankėles savo valtelėje, kurią jis pasistatė pats, pradedant nuo seno luoto. Rokvelis įgijo, kas tapo gyvenimą trukusią meilę jūrai ir plaukimui per tuos ankstyvus metus, praleistus su savo tėvu Meine.
Be trupučio daugiau
keliavimo, negu eilinis vaikas, yra sunku rasti ką nors nepaprasto jo vaikystės aplinkoje. Jis gyveno nei didžiuliame skurde, nei turte; jis turėjo artimus santykius su abejais savo tėvais, nepaisant jų skyrybų; jis buvo geras ir sveikas vaikas ir nesimato jokio prailgusio nelaimingumo, ar neramumo
jo vaikystėje. Jeigu jis vėliau su didesniu malonumu prisimindavo laikus, praleistus su savo tėvu, negu tuos, praleistus su savo motina, tai gali būti priskirta, arba didesnėms galimybėms patenkinti savo jaunatvišką norą nuotykiams, kuriuos siūlė Meino pajūris labiau, negu miestas, arba faktui, kad
jo motina gyveno su dominuojančia seserimi, kuri Rokveliui nepatiko.
Ir vis dėl to, netgi kaip berniukas, jis rodė tas charakterio savybes, kurios vėliau jį atskyrė nuo eilinių žmonių eigos. Jo įsidėmėtiniausia savybė buvo jo atsakas į įššūkius. Pasakyti berniukui Rokveliui, kad dalykas buvo
neįmanomas, kad tai tiesiog negali būti padaryta, buvo jame pažadinti nesustabdomą pasiryžimą tai padaryti. Jis papasakojo savo patyrimą, būdamas dešimties metų, kuris parodo šį jo charakterio aspektą.
Gauja vaikėzų iš chuliganiškų grupių pradinėje mokykloje, kurią jis lankė Atlantiksičio
pajūrio priemiestyje, jį išsirinko patyčioms. Jam buvo pasakyta, kad jis gaus šaltą pamirkymą į vandenyną ir, kad jis turėtų atsipalaiduoti ir nuolankiai pasiduoti, kadangi priešinimasis būtų beprasmis. Vietoje to, kad būtų pasidavęs, jis aršiai gynėsi nuo visos savo užpuolikų gaujos papludimy,
nevaldomai smūgiuodamas kumščiais ir kojomis, draskydamasis, kandžiodamasis ir griuvinėdamas, kol kiti berniukai pagaliau apleido savo planą jį įmesti į vandenį ir pasitraukė gydytis savo žaidų.
Vėliau, kaip paauglys, jis pamatė, kad audringos jūros įššūkis jį paveikė panašiai, kaip vaikėzų
gaujos įššūkis mokykloje. Kai kiti berniukai gražindavo savo valtis prieplaukon, nes vanduo buvo perdaug neramus, jaunasis Rokvelis rasdavo didžiausią savo malonumą plaukdamas.Jam niekas nepatiko daugiau, negu savo jėgų ir sugebėjimų pastatymas prieš nesuvaldomus elementus. Vėjui ir bangoms kylant,
kildavo ir jo nuotaikos.Galinėdamasis su vairalazde ir stovėdamas mėtomoje valtyje, peršlapęs nuo purslų ir bloškiamas stiprių gūsių, jis šaukdavo atgal su grynai žvėrišku džiaugsmu.
Šis keistas jo prigimties užsispyrimas, jei nori, vadink tai kovinga dvasia, kartu su visišku fiziniu
bebaimiškumu, kuris jį nuvedė į ne vieną pavojingą irkvailą išdaigą vaikystėje, jam būnant vyru davė valią be abejojimų imtis darbų, nuo kurių paprasti žmonės drebėdavo; per jo gyvenimą tai jį privedė pasirinkti veiksmo eigą, kurią išmintis ir supratimas jam sakė esant teisinga kryptimi, nepaisant
krypties tų, kurią ėmė tie aplinkui jį; galutinai tai suteikdavo varomąją jėgą, kuri jį privedė mesti įššūkį ir stovėti vienam prieš visą pasaulį, kai jam pasidarė aišku, kad pasaulis ėjo neteisinga kryptimi. Šis bruožas suteikia raktą į šį vyrą.
Dvi charakteristikos, kurias jis rodė
vaikystėje buvo visaėdis smalsumas ir visiškas objektyvumas. Jis savo smalsumą, kaip ir savo meninius talentus, kuriuos jis anksti parodė, priskyrė savo tėvui, kuris irgi turėjo šiuos bruožus, bet jo maištingos dvasios ir nepalenkiamos valios šaltinį surasti yra sunkiau. Atrodo, kad jie buvo reto ir
atsitiktinio genų sukombinavimo vaisius, davę prigimtį, ryškiai kitokią, negu savo tiesioginių protėvių.
Jis įstojo į Brauno universitetą 1938 - ųjų rudenį kaip pirmakursis. Jo pagrindinis studijų kursas buvo filosofija, bet jis taip pat buvo labai susidėmėjęs gamtos mokslais. Jis naudojo
galimybę dirbti su studentų periodika, vystyti savo talentus piešime ir kūrybiniam rašyme. Prie savo akademinės, žurnalistinės ir meninės veiklos jis taip pat rado laiko sijonų vaikymuisi ir kitokiems universiteto užsiėmimams, įskaitant slidinėjimą ir fechtavimą; jis tapo Brauno universiteto
fechtuotojų komandos nariu.
Būdamas Braune, jis turėjo tiesioginį susidūrimą su šiuolaikiniu liberalizmu. Jis mokėsi sociologijos kurse su naiviu tikėjimu, kad taip pat kaip savo geologijos ir psichologijos kursuose, jis išmoks mokslinius principus, pagrindžiančius šias dvi žmogiškųjų žinių
sritis, tad sociologijoje jis išmoktų keletą pagrindinių principų, pagrindžiančių žmonių socialinį elgesį.
Tačiau jis buvo nusivylęs ir sutrikęs kai su laiku jam pasidarė aišku, kad yra gilus skirtumas tarp sociologų ir, tarkim, geologų požiūrių į savo dalykus. Tuo tarpu geologijos vadovėlių
autoriai pažymėjo, kad yra daug dalykų apie žemės istoriją ir struktūrą, kurie yra dar nežinomi, arba ne visiškai žinomi, buvo aišku, kad tikrai yra fundamentalios idėjos ir gerai įrodyti faktai, kuriais rėmėsi visas mokslas ir, kad ir jo geologijos profesorius, ir jo geologijos vadovėlių autoriai
buvo nuoširdžiai suinteresuoti šias idėjas ir faktus tvarkingai pristatyti studentui, su viltimi, kad jis taip gaus geresnį suvokimą planetos, kurioje gyvena.
Sociologijoje jis pagrindinius principus pamatė esančius nepagaunamais. Tačiau tai, kas jį ypač neramino, buvo ne tiek koncepcijų
painiava, kaip graužiantis įtarimas, kad vandenys buvo specialiai suteršti. Jis padvigubino savo pastangas įeiti į dalyko šaknis arba bent suprasti, kur užuominos, užsiminimai ir besisukantys raginimai vedė: „Aš užkasiau save sociologijos knygose, visiškai pasiryžęs rasti, ko neemačiau kaip dalyko
esmės."
Egalitarinė idėja, kad pasireiškiantys skirtumai tarp individų sugebėjimų ir tarp įvairių rasių evoliucinio vystymosi gali būti beveik visiškai priskiriama esamiems aplinkos poveikiams, kad nėra jokių įgimtų kokybinių skirtumų, kuriuos būtų verta minėti tarp žmogiškųjų būtybių, buvo
tikrai viena iš vietų, kur vedė jo sociologijos knygos:
„Aš buvau pakankamai drąsus paklausti profesoriaus Buklino, ar tai buvo idėja ir jis paraudonavo iš pykčio. Man buvo pasakyta, kad yra neįmanoma darytų jokių apibendrinimų, nors viskas, ko aš prašiau, tebuvo sociologijos fundamentaliosios
idėjos, jei tokia iš vis yra. Aš pradėjau pastebėti, kad sociologija buvo skirtinga nuo bet kurio kito kurso, kurį esu ėjęs. Tam tikros idėjos sukurdavo apopleksiją mokytojui, ypač prielaida, kad kai kurie žmonės yra niekam tikę biologiniai netikšos nuo dienos, kai gimė. Tam tikros kitos idėjos,
nors niekada nebūdavo suformuluojamos ir pareiškiamos atvirai, būdavo puoselėjamos ir skatinamos ir tai visada buvo idėjos, besisukančios apie visišką aplinkos galią.
Nors jis nesuprato aiškiai, kas tai buvo tuo metu, jaunasis Rokvelis iš dalies atskleidė vieną iš plačiausiai naudojamų
šiuolaikinių liberalų taktikų. Kai gudrusis liberalas savo tikslu turi, sakykime, mišrias santuokas, jis to neprasitaria. Vietoje to, jis rašys noveles, kurs televizijos laidas ir filmus, kurie iš pradžių subtiliai, o tada vis drąsiau tikins, kad tie, kurie lytiškai santykiauja su negrais yra
drąsesni, geresni, patrauklesni žmonės, negu tie, kurie to nedaro; ir kad opozicija mišrioms santuokoms yra vulgarus ir grubus iškrypimas, įrodymas esant absurdiškuatsilikėliu geriausiu atveju ir, blogiausiu atveju,besiseilėjančiu, žiauriu laukiniu. Bet jei kas nors pabando jį pagauti ir paklausia,
kodėl jis yra už maišymasi, jis suirzęs atsakys, kad jis visai ne to siekia, o tik „teisingumo", „sažiningumo", arba „geresnio supratimo tarp rasių".
Ir taip, kai Rokvelis nuėjo iki pat klausimo šerdies profesoriaus Buklino sociologijos pamokoje, jis gavo piktą papeikimą. Rasiniai
egalitaristai tapo daug drąsesni per pastaruosius trisdešimt metų, bet tuo metu Rokvelis tebuvo sąmoningas, kad jie norėjo, kad jis priimtu tam tikras idėjas, šių idėjų neišleidžiant į atvirą laisvos diskusijos areną, kur jos galėtų būti puolamos:
„Aš žinojau mažai, arba nieko apie komunizmą
ir jo silpną seserį, liberalizmą, bet aš negalėjau išvengti pastovaus spaudimo visus Universitete priimti masinės žmonijos lygybės ir aplinkos pranašumo idėjas."
Tipiškai, spaudimas pasireiškė ne jo paklusnumu, bet jo ryžtu stovėti už tai, kas jam atrodė protinga ir natūralu. Jis satirizavo
egalitarinį požiūrį ne tik savo straipsnyje studentų laikraštyje, bet ir viename iš savo sociologijos egzamininių lapų! Beveik katastrofiškos šio gabalo įžulumo jį išmokėatsargumo sulaikyti savo liežuvį tam tikromis aplinkybėmis.
Kai jis pradėjo savo trečiuosius metus Braune, svetimoji
konspiraciją panaudoti Ameriką kaip įrankį padaryti pasaulį saugiu žydijai įjungė savo propagandos mašiną į aukštą pavarą. Nacionalsocialistinė Vokietija buvo pavaizduota kaip pakrikusių nusikaltėlių šalis, kurių tikslas buvo viso pasaulio, įskaitant Ameriką, pavergimas. Holivudas, didieji
laikraščiai ir jo liberalūs profesoriai- visada triukšmingiausias veiksmas bet kokiame universitete - visi stūmė tą pačią liniją, drąsiai kreipdamiesi į naivų auditorijos idealizmą: „Hitleris turi būti sustabdytas!"
Ir, kaip milijonai kitų amerikiečių patriotų, Linkolnas Rokvelis įkliuvo
gražioms melagystėms ir gudriai apgavystei, paremtos Amerikos valdžios galvos autoriteto. Nei jis, nei milijonai jo bendražygių nepastebėjo, kad sąmokslas pasiekė Baltuosius rūmus ir, kad jų gyventojas pardavė savo paslaugas konspiratoriams:
„Buvo tipiškas mano tuometinis politinis naivumas,
kad kai propaganda apie Hitlerį buvo pradėta stumti mums didelėmis dozėmis, aš visą ją prarijau, negalėdamas net įtarti, kad kažkas gali tame turėti interesą ir, kad tai gali nebūti Jungtinių Valstijų, arba mūsų tautos interesas... Pasidarė akivaizdu, kad mes turėsime įeiti į karą, kad
sustabdytumėme šį „baisų žmogėdrą", kuris planavo užkariauti Ameriką, kaip buvo mums sakoma ir taip aš tikėjau"
Taip 1941 - ųjų kovą, įsitikinęs, kad Amerikai grėsė mirtinas pavojus nuo „nacių agresorių", Rokvelis paliko savo patogų gyvenimą universitete ir pasiūlė savo paslaugas savo šalies
ginkluotosioms pajėgoms. Ne už ilgo po to, kai įstojo į Jungtinių Valstijų laivyną, jis gavo paskyrimą kaip Aviacijos kadetas ir pradėjo mokytis skraidyti Skuantume, Masečiusetse. Jis gavo savo pirmąjį paskyrimą laivyne kaip jaunesnysis leitenantas 1941 - ųjų gruodžio 9 - ąją, dvejomis dienomis
po Perl Harboro užpuolimo. Jis tarnavo kaip laivyno aviatorius per Antrąjį pasaulinį karą, kildamas nuo jaunesniojo leitenanto iki leitenant laipsnio ir gaudamas kelis apdovanojimus. Jis vadovavo laivyno oro palaikymui per amerikiečių įsiveržimą į Guamą 1944 - ųjų liepą ir rugpjūtį. Jis buvo
paaukštintas į vyresnįjį leitenantą 1945 - ųjų spalį ir ne už ilgo nuo to, sugrįžo į civilio gyvenimą, kur jis tikėjosi sau susikurti karjerą, kaip menininkas.
Kol vis dar laivyne, jis vedė mergaitę, kurią jis pažinojo kaip studentas Brauno universitete. Santuoka nebuvo ypač laiminga, nors
jai buvo lemta daugiau kaip dešimt metų.
Pirmuosius penkis metus, palikęs laivyną, jis praleido kaip dailės studentas, komercinis fotografas, dailininkas, reklamos darbuotojas Meine ir Niujorke. Tada, 1950 - aisiais, prasidėjus karui Korėjoje, Vyresnysis leitenantas Rokvelis grįžo į aktyvią
tarnybą Jungtinių Valstijų laivyne ir buvo paskirtas mokyti naikintuvų pilotus pietinėje Kalifornijoje. Ten, beveik per atsitiktinumą, prasidėjo trisdešimties dvejų metų amžiaus Linkolno Rokvelio politinis švietimas.
1950 - aisiais Senatoriaus Makarčio tyrimai dėl ardomosios veiklos ir
išdavikiško elgesio dalies Jungtinių Valstijų valdžios darbuotojų ir pareigūnų pradėjo pasiekti platų viešą pastebėjimą. Rokvelis, kaip kiekvienas sažiningas pilietis, buvo išgasdintas ir supykdytas šių išdavyščių paviešinimo. Bet jis buvo sumišęs tiek pat, kiek jis buvo šokiruotas nuo žiaurios,
isteriškos ir piktos reakcijos į šiuos atskleidimus, kurie ėjo iš tam tikros populiacijos dalies. Kodėl buvo tiek daug asmenų ir ypač tiek daug viešąją nuomonę formuojančios medijos, pašėlusiai pasiryžusios nutildyti Makartį ir,negalėjus tai padaryti, jį pašiepti ir diskredituoti?
Makartis
buvo amerikietis su nusipelniusia gyvenimo istorija. Karo didvyris, kaip Rokvelis, jis įėjo į savo šalies ginkluotąsias pajėgas kaip savanoris ir išėjo kaip labai apdovanotas karininkas. Jis laimėjo Nusipelniusio skraidymo kryžių už savo pasirodymą Antrojo pasaulinio karo kovose. Dabar, kai jis nuo
viršaus plovė žiurkes, kurios pardavė pagrindinius šalies, už kurią jis kovojo, interesus, Rokvelis negalėjo suprasti, kodėl bet koks atsakingas ir ištikimas pilietis galėtų mėginti šmeižti šį vyrą, ar stabdyti jo drąsias pastangas.
„Aš pradėjau atkreipti dėmesį savo laisvu laiku į tai, apie
ką visa tai buvo. Aš skaičiau Makarčio kalbas ir brošiūras ir jas radau esančias faktiškomis, o ne visiškais niekais, kaip kaltino laikraščiai. Aš pastebėjau siaubingą šmeižimą visuose laikraščiose prieš Džo Makartį, nors aš vis dar negalėjau įsivaizduoti kodėl."
Tuo metu pažįstamas Rokveliui
davė paskaityti anti-komunistinės literatūros. Vienas iš dalykų, kuriuos jis iš karto pastebėjo apie juos, buvo jų stiprus antisemitinis tonas. Nors matomi vieši įrodymai jį privertė sutikti su dalimi kaltinimų, daromų šių traktatų autorių, kad, pavyzdžiui, buvo nepaprastai didelis skaičius žydų
tarp Makarčio užpuolikų ir tarp kenkėjų, kuriuos atskleisdavo jo tyrimai, jam pasirodė, kad didelė dalis jų teiginių yra per daug laužti iš piršto, kad būtų pagrįsti. Ypač kaltinimas, kad komunizmas yra žydiškas, o ne rusiškas judėjimas pasirodė absurdiškas, kai Rokvelis apsvarstė faktą, kad žydai
buvo taip įsitvirtinę kapitalistinėse firmose ir taip visada buvo; kapitalizmas, tariamai mirtinas komunizmo priešas, buvo tradicinė žydiškos įtakos sfera.
Vienas anti-komunistinis straipsnis nuėjo taip toli, kad sakytų, jog cituotų įvairias dokumentinės medžiagos dalis, patvirtinančias neva
absurdiškus teiginius ir Rokvelis nusprendė patikrinti šį blefą, ištirdamas šiuos „įrodymus" pats. Vieną dieną, kai buvo laisvas nuo pareigų, jis nuėjo į San Diego viešąją bibilioteką ir, ką jis ten rado, pakeitė jo gyvenimo kryptį ir dar pakeis pasaulio istorijos kryptį. Jo paties žodžiais:
„Tamsiuosiose San Diego bibliotekos lentynose aš gavau savo pabudimą iš trisdešimties metų kvailo politinio miego..."
Rokvelis buvo nustebintas įrodymų, kuriuos jis rado bibliotekoje; tai nepaliko jokios abejonės, pavyzdžiui, kad tai, kas buvo jo mokyklos vadovėliuose aprašyta kaip „Rusų"
revoliucija buvo iš tiesų žydiška genocido prieš rusų tautą, orgija. Jis net rado, kad savo pačių knygose ir periodikoje žydai daugiau, ar mažiau atvirai gyrėsi apie tai!Žydiškoje biografinėje nuorodoje, vadinamoje „Kas yra kas Amerikos žydijoje", jis rado skaičių įtakingų bolševikų, išdidžiai
surašytų, nei kiek neįsivaizduojant, kad jie būtų laikomi amerikiečiais. Tarp jų buvo Lazaris Kaganovičius, Ukrainos skerdikas ir Levas Trockis (Lev Bronštein), kraujo ištroškęs Raudonosios armijos Komisaras, kuriam knygoje buvo priskirtas „kontrrevoliucinių jėgų likvidavimo" Rusijoje nuopelnas.
Kita knyga, parašyta įtakingo „anglų" žydo gyrėsi, kad „žydai labiau negu bet kokia kita etninė grupė... buvo 1917 - ųjų Revoliucijos architektai." Knygoje yra duodamas apskaičiavimas, kad „80%revoliucionierių Rusijoje buvo žydai."
Seni žydų laikraščių numeriai sakė tą pačią istoriją ir
jie buvo paremti oficialių JAV valdžios duomenų. Viena tokių duomenų knyga, kuri buvo išleista prieš dvidešimt metų, turėjo ministerijų pranešimus iš Rusijos su brutualiu atvirumu. Tipiškas šiuose įrašuose buvo šis sakinys, parašytas Olandijos diplomatinio pareigūno, Oudendiko, 1918 - ųjų
pranešime savo valdžiai iš Rusijos:
„Aš manau, kad staigus bolševizmo prispaudimas yra didžiausias dabar esantis klausimas priešais pasaulį, net neišskiriant vis dar siaučiančio karo ir, nebent kaip pasakyta ankščiau, bolševizmas nebus išrautas bedygstant staigiai, jis tikrai vienokia, ar
kitokia forma, pasklis po Europą ir visą pasaulį, nes jis yra organizuojamas ir tvarkomas žydų, kurie neturi jokios pilietybės; ir tų, kurių vienintelis tikslas yra dėl savo pačių tikslų sunaikinti esamą dalykų tvarką."
Nors šie išaiškėjimai buvo šokiruojantys, Rokvelis buvo dar labiau
sunerimęs dėl fakto, kad bendroji publika tam buvo abejinga. Kodėl tokie dalykai nėra mokyklos istorijos vadovėlių tekstuose? Kodėl jam buvo vėl ir vėl kalbama radijo ir laikraščių ir žurnalų apie Adolfo Hitlerio „baisų nusikaltimą", nužudant tiek daug žydų, bet niekada nepasakoma, kad žydai
Rusijoje atsakingi už daug didesnio ne žydų skaičiaus nužudymą?
Kiti klausimai prisistatė. Jam buvo pasakyta, kad Anglijos puolimas prieš Vokietiją buvo patvirtintas Hitlerio puolimo prieš Lenkiją. Bet kaip Sovietų Sąjunga, kuri užpuolė Lenkiją tuo pačiu metu? Kodėl jokio Anglijos karo
paskelbimo Sovietų Sąjungai? Ar galėtų būti todėl, kad valdžia ten buvo žydiškose rankose? Kas buvo atsakingas už tylos sąmokslą šiais ir kitais klausimais? Jis negailestingai nusprendė sužinoti. Ir vėliau faktai pagaliau sutilpo į vietą ir vientisas, niekingas vaizdas pradėjo išlįsti, jis priešais
save pamatė nepatraukiamą įpareigojimą.
Sažiningas žmogus, kai jis sužino, kad kažkoks nešvarus darbas vyksta jo bendruomenėje, prabils prieš jį ir mėgins pakelti savo kaimynus daryti taip pat. Kas, jei jis pamato, kad jo kaimynai nenori būti trikdomi, kad daugelis jo kaimynų jau suvokia, kas
yra, bet renkasi tai ignoruoti, nes tam pasipriešinti gali į pavojų pastatyti jų privačius reikalus; kad dalis kaimynų kai kurie iš turtingiausių ir įtakingiausių kaimynų, bendruomenės vadovai, patys yra įsitraukę į nešvarųjį darbą? Jeigu jis, kaip parastas žmogus, gali kurį laiką skųstis apie tokią
prastą situaciją, bet prie to prisitaikys kuo geriau, kaip įmanoma, jis tuoj pamatys, kad nėra ką gauti, ištiesiant savo kaklą laukan ir jis tesirūpins savo reikalais.
Žmogiškoji prigimtis, būdama tokia, kokia yra, jis tikriausiai palengvins savo sąžinę, mėgindamas kaip įmanoma greičiau
pamiršti tai, ką sužinojo; galbūt net savo su laiku įtikinti, kad tame iš tiesų nėra nieko blogi ir, kad vis dėl to jo pirminis sprendimas buvo klaida ir, kad purvinasis darbas iš tiesų nėra nešvarus darbas, bet tiesiog „progresas". Jeigu, kita vertus, jis yra nepaprastas žmogus su ypač stipriu
pareigos jausmu, jis toliau priešinsis tam, kam jis žino esant neteisinga ir skirta ilgainiui daryti blogą bendruomenei. Jis gali toliau rodyti savo kaimynams, net po to, kai jie parodė, kad nėra susidomėję, kad nešvarusis darbas turi būti sustabdytas; jis gal rašys brošiūras ir sakys kalbas jis gal
net mėgins pakliūti į viešą postą su „reformų" bilietu.
Bet net taip, būdamas protingu žmogumi ir jokio „ekstremistu", jis save jausis įpareigotu nusikaltėliams duoti pranašumą abejoti, kuris tikrai egzistuoja jų motyvuose. Ir gal net ši pozicija iš tiesų nėra visiškai klaidinga? Žinoma,
kažkoks protingas kompromisas, kuris bus geras visiems susirūpinusiems, yra geriausias sprendimas. Jeigu blogą darantysis dirbtų vienas, kai yra atrastas, jį pakarti, žinoma, būtų vienintelis galimas problemos sprendimas: tinkamas ir visiškas visuomenės pasmerkimas už niekšingus darbus. Bet kai tiek
daug nusikaltėlių su tiek daug bendrininkų buvo taip ilgai įsitraukę į tokį platų dalyką ir jau padarė tokius gilius nuostolius, tikrai protingiausias sprendimas turi būti įspėti nusikaltėlius, jeigu tikrai tai yra teisinga juos vadinti nusikaltėliais, įvesti apsaugą prieš jų atnaujintą veiklą, kuri
tikrai būtų nepastovi su jau padarytu „progresu" (o gal tai buvo žala?) ir tada, paliekant viską kaip yra,mėginti gyventi su dalykais taip, kokie jie yra.
Bet yra tik vienas žmogus iš dešimčių milijonų - reta ir vieniša istorinė figūra, kuri pirma turi objektyvumą įvertinti tokią situaciją
pagal absoliučius ir amžinus standartus ir, netrukdoma populiarių tuometinių „protingumo" reikšmės, padaro galutines išvadas, kurias diktuoja standartai ir kuris tada turi valią ir charakterį tikinti, kad negali būti jokio kompromiso su blogiu, kad jis turi išrautas ir visiškai sunaikintas, kad
teisingumas ir sveikata ir sveikas protas turi vėl nugalėti, nepaisant neramumo ir laikino nemalonumo, reikalingo tam atkurti.
Rokvelis pamatė faktus. Jam buvo nesuprantama mėginti pabėgti nuo jų teigiamos išvados. Ir, kai jis pastebėjo gasdinantį dydį priešais jį esančio uždavinio, vietoje
to, kad mėgintų save atleisti nuo atsakomybės, kurią jo naujos žinios nešė su savimi, jis savyje pajautė kylantį savo charakteringą atsaką į matomai neįmanomą įššūkį.
Buvo tiesmukas pareigos jausmas, kuris jį privedė pasisiūlyti karinei tarnybai 1941 - ųjų kovą, tada, kai jis buvo apgautas
tikėti, kad Adolfas Hitleris buvo grėsmė jo šaliai, vietoje to, kad būtų laukęs Perl Harboro. Ir ankstyvaisiais 1951 - aisiais, kai jis pradėjo suprasti, kad jis buvo apgautas 1941 - aisiais ir kai jis pradėjo matyti, kas jį apgavoir ką jie darė ir siaubingą žalą, kurią jie padarė jo tautai ir
kurią dar planavo daryti, tas pats pareigos jausmas jam tepaliko tik vieną atvirą kryptį, tai yra, kovoti! Jis nesustojo paklausti, ar kiti irgi yra nusprendę prisiimti savo atsakomybę, jo paties jam buvo visiškai aiški.
Bet kaip kovoti? Nuo ko pradėti? Ką daryti? Vieno žmogaus, kuris kažką
padarė natūraliai jam atėjo į galvą: Adolfas Hitleris. Rokvelis apsakė, kas nutiko toliau:
„Aš ieškojau po San Diego knygynus ir pagaliau radau Mein Kampf kopiją padėtą gale. Aš ją nusipirkau, parsinešiau namo ir atsisėdau skaityti. Ir tai buvo vieno Linkolno Rokvelio pabaiga... ir visiškai
kitokios asmenybės pradžia."
Žinoma, jis trisdešimt devynių metų nepraleido visiškai abejingas pasaulio įvykiams. Daugelis dalykų jį giliai jaudino ir jis praleido metus varginančių pastangų mėginant suvokti matomai bereikšmį chaosą į kurį pasaulis atrodė bekrintąs. Jam atrodė, kad turi būti
kažkoks logiškas santykis tarp pasekusių kelių dešimtmečių įvykių, bet jis negalėjo rasti rakto į mįsle:
„Aš papraščiausiai kentėjau nuo neaiškaus, nesmagaus jausmo, kad dalykai buvo ne taip - aš nežinojau būtent kaip - ir kad turi būti būdas diagnozuoti ligą ir jos priežastis ir atlikti
protingus, organizuotus mėginimus pataisyti tai, kas negerai."
Adolfo Hitlerio pamokymas Mein Kampf jam davė raktą, kurio jis ieškojo ir daugiau:
„Mein Kampf aš radau sočią proto saulės šviesą, kuri visą pilką pasaulį staiga nuprausė aiškia išminties ir supratimo šviesa. Žodis po žodžio,
sakinys po sakinio dūrė į tamsą kaip apreiškimo griaustiniai ir žaibai, plėšydami ir nuplėšdami daugiau, negu trisdešimties metų tamsos tinklus, blizgančiai apšviečiant paslaptis ankščiau neprieinamą tamsą išprotėjusiame pasaulyje.
Aš buvau sukaustytas, hipnotizuotas. Aš negalėjau padėti
knygos be nekantruko agonijų prie jos sugrįžti. Aš ją skaičiau eidamas į eskadroną; aš ją pasiimdavau į orą ir skaitydavau ant kreidalentės, kol aš automatiškai duodavau instrikcijas kitiems lėktuvams, besisukantiems virš dykumos. Aš ją skaičiau besikeldamas Koronado keltu. Aš ją skaičiau iki
nakties ir kito ryto. Kai aš baigiau, aš pradėjau vėl skaityti kiekvieną žodį, pabrėždamas ir pažymėdamas ypač nuostabias ištraukas. Aš ją studijavau. Aš galvojau apie ją; aš maščiau apie jos visišką, nenusakomą genialumą...
Aš ją dar perskaičiau iš naujo ir ją panagrinėjau. Pamažu, dalimi po
dalies, aš pradėjau suprasti. Aš supratau, kad nacionalsocializmas, naikinama Adolfo Hitlerio pasaulėžiūra, buvo mokslinio rasinio idealizmo doktrina - iš tiesų - nauja religija..."
Ir taip Linkolnas Rokvelis tapo nacionalsocialistu. Bet jo atsivertimas į naująją religiją vis dar neastakė
į jo klausimą: „Ką galima padaryti?" Aštuoni metai kovos ir pralaimėjimo stovėjo priešais jį, kol jis gavo žinias, kurių jam reikėjo, kad efektyviai savo tikėjimą paversti veiksmu ir pradėti tęsti Adolfo Hitlerio didįjį darbą dar kartą. Kol jam vis dar trūko išminties, kuri tegalėjo ateiti per
ateinančius metus, jam netrūko jokios energijos ar pasiryžimo. Metus jis toliau tyrė naujosios pasaulėžiūros, kurią jis priėmė, šakas ir taip pat tęsė savo savišvietą keliose kitose srityse, įskaitant ir žydų klausimą.
Tada, 1952 - ųjų lapkritį, laivynas jį paskyrė metams pareigai
amerikiečių bazėje Keflavike, Islandijoje, kur jis buvo vykdantysis pareigūnas ir vėliau, vadovaujantis pareigūnas ten esančio Laivyno aviacijos tarnybos eskdarono „Fasron" 107. Jo paaukštinimas į komendantą buvo 1953 - iųjų spalį, po to, kai jis paprašė savo tarnybos Islandijoje pratęsimo
vieneriems metams. Jis taip pat sutiko ir įsimylėjo islandę panelę, kuri tapo jo antrąja žmona tą patį mėnesį, kai jis buvo paaukštintas. Ši santuoka buvo laimingesnė, negu pirmoji. Bendras atsiskyrimas ir vienatvė Islandijoje jam davė tolimesnė galimybę konsoliduoti savo mintis ir suplanuoti
politinio veiksmo, paremto jo nacionalsocialistine filosofija, kampaniją. Jausdamas, kad jo skubiausias poreikis buvo kažkokia preimonė savo politinės minties skleidimui, jis apsvarstė įvairius būdus, kuriais jis galėtų įeiti į leidybos verslą. Jam šioje pramonėje reikėjo sukurti placdarmą, kuris
jam suteiktų operacinius finansus ir pragyvenimo išlaidas ir jam taip pat duotų priemonę politinei išraiškai.
Jis pagaliau nusprendė pradėti savo karjerą su mėnesinio žurnalo amerikiečių tarnautojų žmonoms išleidimu, pirmiausia dėl visiško bet kokios konkuruojančios publikacijos toje srityje
nebuvimo ir puikaus verslo pranašumo. Jis jautė, kad jis galėtų ne tik užimti tą rinką, taip užtikrindamas sau pastovias pajamas, bet, kad tarnautojų šeimos taip pat būtų labai priimtina publika jo politinėms idėjoms. Jo idėja buvo panaudoti didžiausią subtilumą, užmaskuojant savo propagandą taip
atsargiai, kad jis negalėtų jokių žydiškųreklamos saskaitų, kurias įgytų laikraštis, statyti į pavojų. Jis naiviai manė, kad apgaus žydus ir pajudins savo skaitytojų protus ir širdis norima linkme tuo pačiu metu.
Grubūs planai jau buvo padaryti, kai jo tarnyba Islandijoje pasibaigė. Jo
sugrįžimas į civilio gyvenimą atėjo 1954 - ųjų gruodžio 15 - ąją. Devyni mėnesiai daugiau planavimo, sunkaus darbo, pinigų rinkimo ir paaukštinimo jį privedė prie savo idėjų realizavimo su savo naujojo laikraščio išleidimu, kuriam jis išrinko „U.S. Lady" vardą Vašingtone, 1955 - ųjų rugsėjį.
Tuo pačiu metu, kai jis rengė žurnalą, jis pradėjo užmegzti asmeninius kontaktus su dešiniųjų ratais Vašingtono vietoje. Jis ateidavo į įvairių grupių susirinkimus ir tada pradėjo organizuoti savo susirinkimus. Tačiau prieš tai, kai jis galėjo savo žurnalą padaryti užmaskuotos propagandos
priemone, jis save atrado rimtuose finansiniuose sunkumuose, dėl savo kapitalo trūkumo ir jis buvo priverstas parduoti žurnalą tam, kad išvengtų bankroto.
Su nesumažėjusiu entuziazmu jis tęsę organizavimą tarp dešiniųjų. Darydamas klaidą, kurią daro beveik kiekvienas pradedantysis, jis manė,
kad teisingasis būdas veikti yra koordinuoti gausias dešiniąsias ir konservatyvias organizacijas ir individus - suvedant juos kartu į didelė dešiniųjų struktūrą, kur jie galėtų dirbti bendrai savo bendriems tikslams. Jis jautė, kad tokia koordinacija galėtų padaryti beveik stebuklingą dešiniųjų
pozicijos Amerikoje stiprumo transformaciją.
Šiam tikslui, jis pirkdavo radijo reklamas, kalbėdavo tuzinuose susirinkimų, rašydavo nesuskaičiuojamas brošiūras ir skyrė kiekvieną nemiegančią valandą savo plano vienybei skatinimui. Jis sukūrė popierinę organizaciją, Amerikos Konservatyviųjų
Organizacijų Federaciją ir tęsė savo nenuilstančias pastangas įkvėpti ir mobilizuoti net kelis šimtus dešiniųjų grupuočių ir individų, su kuriais jis užmezgė kontaktą, bet veltui: „Mūsų susirinkimui buvo labiau ir labiau lankomi, bet nebuvo iš viso jokio rezultato - niekas nepasiekta."
Jis
liūdnai išmoko, kad visos dešiniosios grupuotės turėjo vieną bendrą silpnybę: jų nariai mėgsta kalbėti, bet yra nepajėgūs veikti.didelė dalis jų buvo hobyistai-avantiūristai su įvairiais kitais projektais, visiškai nepaveikiami proto, arba mazochistai, kurie mėgaujasi amžinai besiskundžiant apie
išdavystes ir pakrikimą, bet kurie yra šokiruojami užuominos, kad jie turėtų padėti tam atnešti galą. Daugelis buvo tokie neurotiški, kad idėja juos įtraukti į bet kokį ilgalaikį kooperatyvų mėginimą buvo neįmanoma. Kai kurie buvo papraščiausiai pamišę. Praktiškai visi buvo bailiai. Metai
neveiklumo, arba neveiksmingumo išsekino dešiniųjų gretas nuo tokios žmogiškosios medžiagos, kuri reikalinga bet kokiam rimtam uždaviniui. Labai ne daug kas teliko, bet kažkokios padugnės, su kuriomis niekas negalėtų būti padaryta.
Deja, jam pavyko atminti Vado įspėjimą, kad aštuoni invalidai,
kurie susiima už rankų dėl to neprilygsta vienam gladiatoriui:
Ir jeigu būtų iš tiesų nors vienas sveikas žmogus tarp invalidų, jis turėtų išnaudoti visą savo jėgą, išlaikydamas kitus ant kojų ir taip pats taptų invalidu.
Federacijos suformavimu silpnos organizacijos niekada nebus
paverčiamos stipriomis, bet stipri organizacija galės būti ir bus susilpninta. Nuomonė, kad jėga turi kilti iš silpnų grupių bendradarbiavimo, yra neteisinga...
Didelės, tikrai pasaulį drebinančios dvasinės prigimties revoliuc
|
