ELEBORAI (Helleborus)

Eleborai yra vieni iš žinomiausių ir mėgstamiausių tipiškų pavėsių augalų. Anglai juos vadina Kalėdų rožėmis, nes Vakarų Europoje eleborai dažnai pražysta jau gruodžio mėnesį; Lietuvoje šiltomis žiemomis – sausį. Paprastai žydi anksti pavasarį, tik nutirpus sniegui, neretai juos žydinčius apsninga, tik kai kurios vėlyvos veislės ir rūšys žydi gegužę. Žydi eleborai ilgiau kaip mėnesį, tik kartais grįžę stipresni šalčiai nušaldo žiedus. Mėgstami gėlynuose dėl ankstyvo žydėjimo, puošnių lapų, kurie išlieka dekoratyvūs visą vegetacijos periodą, ir ilgaamžiškumo - vienoje vietoje gali augti 20 ir daugiau metų. Laukinių eleborų yra apie 15 rūšių, paplitusių Centrinėje ir Pietų Europoje, Turkijoje, Kaukaze ir viena rūšis Kinijoje. Gėlynuose auginamos 2 laukinių eleborų rūšys ir daugybė įvairiausių hibridų. Visos rūšys sąlyginai skirstomos į dvi grupes – į turinčius stiebą ir bestiebius.Turinčių stiebą yra 4 rūšys ir vienas tarprūšinis hibridas. Tai Helleborus lividus, H. argutifolius, H. foetidus, H. vesicarius ir H. x sternii. H. lividus kilęs iš Maljorkos ir yra vienintelis, kuris Lietuvoje prastai žiemoja, nors mūsų iš Tasmanijos gauta veislė ’Rachel’ išsilaikė jau keletą žiemų. Šios rūšies eleborai visžaliai, auginami dėl puošnių melsvai žalių su marmuriniu piešiniu lapų, užauga iki 40 cm aukščio.H. argutifolius kilęs ir Korsikos ir Sardinijos. Tai stambūs, iki 60 cm aukščio visžaliai augalai dideliais pilkšvai žaliais lapais. Auginama keletas atrinktų formų, besiskiriančių aukščiu ir lapų spalva, tarp jų yra ir margalapių. Ši rūšis pati stambiausia, seni kerai suželia iki 1 m pločio. Žydi pavasarį stambokais gelsvai žalsvais žiedais.Tiek H. lividus, tiek H. argutifolius auginami retai. Žymiai populiaresnis jų hibridas H. x sternii. Jis kompaktiškesnis už H. argutifolius, užauga tik iki 50 cm aukščio ir yra puošnesnis, bet visiškai atsparus šalčiui. Lapai primena H. Lipidus, dažniausiai melsvai žali, kai kurių formų stiebai tamsiai raudoni.Žinomiausia stiebinių eleborų rūšis yra H. foetidus, dėl specifinio kvapo lietuviškai vadinama dvokiančiuoju eleboru. Lapai visžaliai, siaurai skaldyti, blizgantys. Žiedai žalsvi, susitelkę didelėse kekėse. Pavasarį gausiai žydi. Užauga iki 40-50 cm aukščio. Ši rūšis natūraliai auga Vakarų ir Pietų Europoje. Dėl plataus arealo dvokiantieji eleborai stipriai varijuoja, todėl atrinkta nemažai formų, besiskiriančių dydžiu ir lapų spalva. ’Green Giant’ - labai stambūs augalai, ’Ruth’ - tamsiais lapais, ’Bowles Form’ - smulkiai karpytais lapais, ’Wester Flisk’ - viena iš pačių gražiausių veislių. Jos lapai, ypač pavasarį, sidabriniai su raudonomis gyslomis. Stiebai tamsiai raudoni. Taip pat auginamos šios rūšies margalapės ir geltonlapės formos, nors jos šaltomis žiemomis stipriai apšąla.Iš Pietų Turkijos kilęs H. vesicarius labai retai auginamas. Nuo kitų stiebinių eleborų skiriasi žymiai mažesniu ūgiu ir rudai žaliais žiedais. Tai vienintelė eleborų rūšis, kuri jau vasaros viduryje meta lapus, nudžiūsta ir vėl sužaliuoja tik kitą pavasarį.Visos stiebinių eleborų rūšys, skirtingai nei bestiebiai, gerai auga ir saulėje, ir pusiau pavėsyje ir yra atsparesnės sausroms. Auginamos derlingoje, normalaus drėgnumo dirvoje. Kadangi žiedus sukrauna jau rudenį, šaltą žiemą jie gali nušalti. Labai šaltomis žiemomis stiebai nušąla iki žemės, tačiau nukirpti greitai atželia. Po žydėjimo, jeigu nenorite nokinti sėklų, stiebus nupjaukite - greičiau atžels nauji. Iš bestiebių eleborų tikriausiai labiausiai žinoma rūšis - baltažiedis eleboras (H. niger). Tai iki 20 cm aukščio augalas, ankstyvą pavasarį pražystantis stambiais baltais žiedais. Atrinktos kelios jo formos, iš kurių gražiausia ’Sunset’ - žiedai labai stambūs, žydėjimo pradžioje balti, bet greitai pradeda rausti ir vėliau būna ryškiai rožiniai. Labai įdomus baltažiedžio eleboro hibridas su H. argutifolius, vadinamas H. x nigercors. Jis užauga iki 30 cm aukščio, lapai stambūs, pilkšvai žali. Žiedai žydėjimo pradžioje gelsvai žalsvi, vėliau rožiniai.Kita gerai žinoma rūšis - H. rientalis. Iš šios rūšies kilusios visos kultūrinės eleborų veislės. Laukinė rūšis auginama retokai. Jos yra 3 porūšiai. Šiaurinėje Turkijoje auga H. o. ssp. orientalis baltais, kreminiais arba žalsvai kreminiais žiedais. H. o. ssp. abchasicus - iš Vakarų Kaukazo kilęs eleboras purpuriniais žiedais, H. o. ssp. Guttatus - iš Centrinio ir Rytų Kaukazo kilęs augalas kreminiais žiedais su daugybe raudonų taškelių. Labai įdomi rūšis H. multifidus, paplitusi Italijoje ir Balkanuose. Neįprastai atrodo šios rūšies lapai - smulkiai skaldyti ir, nelygu porūšis, susidedantys iš 7-60 segmentų. Žiedai nedideli, žali. Ši rūšis žiemai meta lapus.Taip pat Balkanuose auga keletas nestambių tarpusavyje panašių rūšių, pavyzdžiui, H. atrorubens, H. croaticus, H. cyclophyllus ir H. torquatus. Jų nedideli žiedai katilėlio pavidalo, žali, rudi, purpuriniai ar violetiniai. Gėlynuose auginami labai retai.Iš kitų rūšių išsiskiria H. viridis ir H. odorus ryškiai žalios arba gelsvai žalios spalvos žiedais. Ypač stambūs, iki 5-7 cm skersmens, H. odorus žiedai.H. purpurascens puošiasi lelijiniais su žalsvu atspalviu žiedais. Kartais auginami gėlynuose arba botanikos soduose. Nesenai pradėta auginti sukultūrinta H. thibetanus rūšis, kilusi iš Kinijos. Jos žiedai stambūs, nusvirę, šviesiai rožiniai. Auginama labai retai. Gėlynuose dažniausiai auginami hibridiniai eleborai. Anksčiau jie buvo vadinami H. orientalis hibridais, nes ši rūšis išvedant veisles buvo pagrindinė. Bet paskutiniu metu kryžminimui naudojamos ir kitos rūšys, todėl kultūriniai eleborai vadinami hibridiniais (H. x hybridus). Kadangi eleborai vegetatyviškai dauginasi lėtai ir sunkiai, grynos veislės, nors ir egzistuoja, parduodamos labai retai. Dažniausiai auginami sėjinukai, kurie tik pradėję žydėti išrūšiuojami pagal spalvas. Išvesta eleborų įvairiausių spalvų žiedais: baltais, kreminiais, gelsvais, ryškiai geltonais, žaliais, rožiniais, raudonais, purpuriniais, melsvais ir net beveik juodais. Žiedai būna betaškiai, taškuoti ar su į vieną dėmę susiliejusiais taškais, taip pat labai gražios formos įvairių spalvų pilnaviduriai arba pusiau pilnaviduriai (anemoniniai).Hibridiniai eleborai geriausiai auga pusiau pavėsyje. Auginami saulėtoje, karštoje vietoje skursta ir silpnai žydi. Netinka ir labai gilus pavėsis - tuomet jie auga vešliai, bet žydi negausiai. Geriausia eleborus auginti po netankiais medžiais ar krūmais. Šie augalai labiausiai mėgsta derlingą, daug humuso turinčią dirvą. Vienoje vietoje auga daugelį metų, todėl prieš sodinimą prastesnėje dirvoje patartina iškasti duobę ir įmaišyti komposto ar trąšios daržo žemės. Auginamų derlingoje dirvoje papildomai tręšti nereikia, tačiau prastesnėse žemėse auginamus eleborus naudinga kasmet anksti pavasarį patręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Nors augalai nepakelia labai šlapių ir užmirkstančių dirvų, bet drėgmei jie gana reiklūs, tad per sausras reikėtų gausiai palieti. Eleborai šalčiams gana atsparūs. Labai šaltomis besniegėmis žiemomis gali apšalti, todėl verta rudenį pamulčiuoti durpėmis.


Apie eleborą galite rasti ir žurnale „Gėlių spalvos“ Nr. 15 - „Daugiamečių gėlių enciklopedija, 3 dalis“.