kaip nuskandinti skausma ?

kaip nuskandinti skausma is meiles ?

O kam jį skandinti? Neigiamų jausmų ir taip visur pilna :)

O, dar šviežias šitas man pojūtis Bet praėjus 6 mėnesiams kurkas šviesiau viskas. Vyresni žmonės sako, kad priklausomai nuo intensyvumo gali prireikti iki 2 metų... nemalonu, bet reikės laiko.

Kad nuslopint ašaras pradėjau vartot nikotiną (anti depresantas). Ne sveika, bet dirbti reikia. Vis pabandau mesti, bet grįžta bandgos - net ir po 6 mėnesių. Gerai, kad DK yra kramtomo tabako. Tai nors plaučiams nekenkia. Blin... numečiau per 2 mėnesius 25kg į pabaigą santykių... nuo 95kg štangisto, iki 71kg džiūsnos ... 15kg raumenų, 10 lašinio nukrito. Jau 6kg raumens ataugo. Dar niekada neturėjau tokio ryškaus sixpacko, venų ir tiek ištvermės, kaip po kelių mėnesių kasdieninio imtyniavimo, begiojimo, štangų... miegas vis dar sutrikęs, mityba dar ne atsitatė... bet viskas juda į priekį.

Būtina kalbėtis su žmonėmis. Pasakoti mintis. Kad ir gatvėje prie nepažystamo, nesvarbu kam - lieti širdį, kad pats save isgirstum. Nustebsi kiek žmonių puikiai supranta ir domisi tavimi. Tik ne "vieną" žmogų apkrauti, o išbarstyt kuo placiau - ir po truputiį. Taip labai greitai susirasi daug naujų, rūpestingų draugų, su kuriais kartu eisi linksmintis. Jie tave ištemps į viršų. Jei dar ne atsirado - tuoi atsiras milžiniškas poreikis "būt su kažkuo". Namie ne jauku pirmus mėnesius... Net didžiausius intravertus pralaužia dažnai po didelių įvykių.

Eik kartu su senais ir naujais draugais sportuoti. Lavink kūną, susirask hobių. Kai jau galėsi sufokusuot vaizdą akyse - skaityk knygas. Pvz. "5 meilės kalbos", "kūno kalba", t.t... privalai turėt pasiekimų naujų, kuriuos kitam žmogui galėtum parodyti ateitį. Susikurti savo "sėkmės istoriją", kad "ne palūžau". Dirbt su ašarom irgi įmanoma.

Apdovanok save kiekvieną dieną už pastangas. Kiek gali leisti - tiek sau duok prabangos. Shine bright like a diamond... kelionės, SPA, nauji drabužiai, įranga hobiam, filmai kino tatre (bet kokie, tik ne romantiniai). Pildyk svajones kuriom nebuvo laiko / pinigų būnant kartu. Teks susikurt naują gyvenimą.

Tikėtina, pakeliui atsiras daug merginų, kurios tau nepatrauklios, kurios bandys tau padėti kaip "draugės", ir įsimylės tave. Laikyk ribas, draugai vienas kitam padeda. Tai tik įrodymas, kad gali būti mylimas. Nepasiduok silpnumo akimirką. Pabūk vienas.

O paskui, tas pojūtis kaip ir praeina. Pripranti, kad nėra namie šilumos, miegot vienas... užsigrūdini. Nauji hobiai, draugai, darosi vis įdomesni. Pradedi igyti naują socialinį statusą... keliauti... pasidarai patrauklus dar geresnėm merginom negu iki tol buvai. Užtrunka, bet nėra kito kelio.

Ir dar padėjo supratimas, kad ašaros reiškia, kad smegenys tirpsta. Iškelia malonių prisiminimų "kadrus" ir nukerpa jungtį. Suprask - tai nebe įmanoma. Nebėra to džiaugsmo šaltinio... Tą akimirką labiai skauda. Bet paskui susiorentuoji naujoj situacijoj ir pasitaiso. "Smulkūs džiaugsmai" labai lėtai, bet vėl pradeda džiuginti. Po liūdesio ašarų, kadanors, būna džiaugsmo ašaros. Iš pradžių išmoksti nesitikėti gero... paskui - nesitikėti blogo. Ir tik tada, iš naujo patiki, kad džiaugsmas įmanomas. Reikia laiko. Daug mėnesių. Bet įmanoma.

Temos autoriau, galima kiek plačiau papasakoti, nes tema sukurta, bet aprašyti kokią situaciją irgi galima. Kas paskatino tokią temą sukurti?

O, čia jau pasigirti savo six packais atsirado. Six pack paaugliu išmislas. Chael Sonnen tikras vyras teisingos nuomonės apie tai knygą net išleido, kad prasmės iš 6 pack nėra. Atskira tema.

kazkokie jautrus jus jau labai :)

Tai tau depresija ar kas? Čia dėl išsiskyrimo ar kad nieko nerandi? Tai nėra dar nieko blogo jei tavęs nepasirinko, na aišku jei tu neturėjai santykių su ją kai po to jį pabėgo pas kitą.
Man irgi visokių minčių buvo ir dar būna, nuoskaudos ir klausimas kodėl, už ką. Nors situacija pas mane kiek kitokią, bet tuo pačių ir panaši, nes pasirinkimas po to buvau ne aš.
Čia dabar patarimai atsiras užsiimti veiklomis. Nors tai tik laikinam tave perjungia nuo tavo būsenos. Kai pamatai kitas laimingas poreles, tada pagalvoji, kad gal kažkam pasisekė, kai dar draugai susituokia ir sukuria šeimas, o pats neturi gyvenimo draugės, tas tikrai skaudu ir vienatvė po to, draugai ne psichologai, kuriuos kankintum savo išgyvenimais ir potyriais. O ir patys psichologai nėra padėjėjai. Bet yra daug įžymių žmonių be žmonų, be vaikų, arba kurių santuokos kaip kojinės pastoviai keičiamos + vaikai jeigu yra nuo to kenčia turbūt.
Vyrai labai pasikeičia, vieni užsidaro savyje, kiti linkę į kūrybas, o dar kiti žudosi. Taip, vyrai kai myli, jie sunkiau perneša skyrybas. Juk daugiau atvejų pasitaiko kai žudosi dėl nelaimingos meilės. Tai nėra savanaudiška kai vienas bando gelbėti santykius iš visų, o kitas jau nieko nenorį. Išsiskirti galima kiek kitaip, bet merginos smogia iš visos.

1. tu rimtai tai darai ?
2. tu rimtai taip manai ?

Tie nepažįstami arba pasiųstų tolį, arba tik išsijuoktu. Naivu, kalbėti tokius dalykus žmonėms, kurių nepažįsti ir kuriems gali užtekti ir savų problemų, tai kam tada pasakoti?
Jei taip būtų viskas paprastą, o parašyta kaip kokio mažo vaiko - prieisiu ir papasakosiu. Naivumo per daug.

Su vyresniais ypač veiksminga. Viena moreteris su 2 vyrais išsiskyrus ir trečią palaidojus gerom įžvalgom pasidalino. Ji per terapiautus perėjus pati, ir iškarto "pagauna" apie ką kalba eina. Jos pagrindiniai žodžiai "tai pamoka". Iš patirčių mokomės...

Gatvėj pirmais mėnesiais, daugiau negu vieną kartą buvau priėjęs prie po vieną sėdinčių žmonių / merginų. Keli mėnesiai atgal... Irgi suprato. Dalis jų neturėję mylimo žmogaus, klausinėjo daugiau apie kaip tai atrodo. Dalis jų žinojo puikiai, ir pasidalino savo atsigavimo istorijom / metodais. Žmonės supranta. Aišku su jais kalbantis, reikia jiems leisti kalbėti, jų klausytis, nuo savęs tik užduoti klausimus. Ir per daug neprieštaraut... jeigu siūlo tiesiog "ateit kartu gert penktadienį", pasakai ačiū ir nueini į šoną.

Su šeima bandžiau netgi kalbėtis (ne linkę jie gilintis...). Paaiškėjo, kad ir močiutė turėjo mylimąjį jaunystėj, apie kurį niekas nežino šeimoj... buvo puolus į depresiją, numetus daug svorio... ir t.t...

Išsiskirti su tikrai mylimu žmogumi tai taspats kaip palaidoti. Netenki betkokio priėjimo prie visko ko tikėjausi, sugriūva ateities vizija - pagal kurią pastatytas darbas, namai t.t.. Lieka tik išanalizuot ir suprasti ko tikėjaisi. Tai buvo tavo vizija. Tu to nori. Ir reikia žmogaus kuris turi panašią svajonę. Tenka suprasti, kad tai neišsipildė - nes tas žmogus kitoks, su kitokiais norais, kitokiais poreikiais.

Tada, atradus kryptį išnaujo, lieka tik tobulintis. Ugdyti save fiziškai, emociškai ir intelektualiai. Būti kiek išeina fiziškai sveiku / patraukliu / pajėgiu. Emociškai stabiliu - tiek bendravime, tiek malonią buvimui aplinką aplinkui save kuriant. Ir intlektualiai lavintis - kad spręsti, o ne sukelti problemas. Ir to eigoj lieka tik laukti, kol atsiras kam to reikia... daryt kuo tiki, kaip išeina geriau ir laukti :/

Bet 8 metai žiauriai ilgas laikas. Vertėtų nueiti pas terapiautą. Jie išanalizuos faktorius lėmusius tokią emocinę būseną. Ir pasidalins įžvalgom. Gal smegenų cheminis balansas sutrikęs, gal kažkas mažiau rimto. Jie matę šimtus atvejų, ir skaitę patirtis aprašytas / patikrintas per tūkstnančių gyvenimų / metų knygose. Pasakys ką mato, tada pats gali įvertinti, atsižvelgti. Blogiau nebus.

Ir laisvalaikiu padeda apie tai skaityt knygas. Kad suprasti savo klaidas, ir kaip atsirinkti suderinamą žmogų.

Jep. Irgi buvę... ir tas žiauriai pavojinga Realiai, tai niekas negali priverst apsigalvot. Bet tikrai yra kažkokių veiksmų kurie dar nebuvo išbandyti. Visada yra kažkas kas dar nebuvo išbandyta.

Faktas tas, kad žmogus nėra vertinga būtybė, iš esmės. Kakojantis maišas, ir tiek... Bet visada kažkam daugiau tinkamas, tol kol gyvas.

Kaipkas net pragarą gali padaryt blogesniu, savo elgesiu. O kitas pragare praskaidrins nuotaiką. Elgsis heroiškai. Padės kitiem. Tai tom akimirkom ranka rašiau J.Peterson citatą "Just no to make hell worse". Kad, sustabdyt neigiamų minčių srautą, ir persiorentuoti link tikslo kažkokio... tvarkyt kambarį. Daryt namų darbus. Eit sportuot. Pasidaryt valgyt. Padaryt kažką šendien, kad prisiminti ir pamatyti galėčiau rytoi. Taisyt "vieną daiktą per kartą". Ir žiū, jau yra dėl ko gyvent Jei ne dėl savęs, tai dėl kitų - šeimos, draugų, kolegų, darbdavio... paskui įsivažiuoja viskas ir pasidaro OK. Daug pramogų ir energijos...

Kartais žmonės tik labiau pastumia tam ir niekas nesusimąsto, kad žmogus kažką dabar išgyvena. Jei žmogus atrodytu kvailai, na bet atsitrenktu į duris (nors žmogui kažkas yra, depresija, kažkoks įvykis, kuris paveikė), tai žmonės iš tokios situacijos išsijuoks, pakomentuos, papamokslaus. Sunku išgyventi ciniškoj visuomenei. Tikėtis ištiestos pagalbos rankos jau kaip pas skandinavus kol pats nepaprašai - niekas tau nepadės.

Tą kartais pamini geresni psichologai... kad gal pas žmogų ne "liga", o tikra katastrofa gyvenime. Gal pas žmogų chroniškos nesekmės, gilios problemos. Labai daug kartų iš eilės turi būti įrodyta aplinkybių, kad kažkas "neįmanoma", kad žmogus nustotų tikėt savo laime. O va netikėtai, "pyst" meilė, su atsaku... seratoninas, oxitocinas, dopaminas - vėl normoje. Ir žiū, "sveikas"...

Kogero labai sunku "tikėti", kad "man gali būti" tai, kas tiesiog... nevyksta. Tiesiog "nebūna". Visur tik girdisi kaip "turi būti", ir klega visi iš eilės kaip "oi tikrai bus", ir jiem kažkaip "atsitinka", "ateina savaime"... o tiesa ta, kad daugybei žmonių nebūna. Ir tai normalu. Gal laimė yra privilegija, kurią reikia užsidirbti. Žiūrint atgal, apie 50% vyrų mirdavo vaikų nesusilaukę. Iš 7 vaikų šeimoj keli gimdant numirdavo ir tik 1 ar 2 susilaukdavo palikuonių... Čia modernių laikų idėja, kad "visiem yra antra pusė". Tokia "paviršutiniška paguoda", iliuzija.

Ir realiai, kažkuris vistiek numirs pirmas. Vistiek tai ne "amžina". Kažkaip reikia persilaužt tiesiog prisiminti tą "pojutį" ir džiaugti, kad buvo, kad pasisekė, kad pasitaikė... tą turint - tvarkyt savo aplinką, kad malonu būtų ateiti, kartu leisti laiką. Turėt pramogas - gal išmokt šokti, daryt valgyt, kažką kartu veikti. Siekti ambicijų, "augti" kaip asmenybei... 17 metų būnant, ok, galima svajot apie ateitį, maištauti - viskas prieš akis, taip, tiesa. Ramu kažkaip. Bet suėjus 30, ar vyresniam, žiūrėk, kažkaip... traukinys nuvažiavęs. Ypač moterims - biologinis laikrodis.

30 ies metų biologinis laikas nėra pabaiga. Tik jau pasako, kad laikas jau verčia paskubėti, o ir kai kurioms net būna viskas apsisuka kai lieka vienos auginti vaikus.
Apskritai, abiems pusėms nėra lengva.
Man pačiam atrodo, kad Lietuvoj susikurti seimas yra kiek problematiška. Kiek pažįstamų susituokė, jų situacijas gelbėjo tik didelis giminių ratas, arba giminės dirbančios užsienyje. Gal jau atskira tema.
Bet abi pusės turį daug įtampos ties tuo ką po to daryti kai laikas tuoktis, butą turėti, vaikų susilaukti. Reikalavimai vieni kitiems dideli ir didės. Visada visko bus mažai ir negana - tai jau kasdienybė.

Dabar jau daug nepatrauklių, kurios jau irgi kaip patrauklesnės irgi su Deivės sindromu. Taip, tarp jų kiek dažniau sutinkamos tos, kurios pačios lips, kurios santykių norės. Tik ir tai nevisada pažada gerus santykius su nepatrauklesnėm. Jau geriau niekada nepasiduoti tam jausmui - patinka, reikia kažkaip pasistengti dėl dėmesio. Ne ne ne. Jau kai merginos gauna komplimentą po komplimento, dėmesį, tai jau leidžia jai valdyti tavimi, tada ieškoti vietų kur rastų trūkumą tavyje, po to paanalizuotu ar išvis esi tinkamas net jei ir patikai kažkuo. Galu gale gausi - sorry bet

Nežiūriu tas nesamoningas tv3 pagalbas, kai kartą teko pamatyti eem. Bet jei ten esančios zombės turį nuo po vaiką nuo 3 kaimynų ar net nuo visos provincijos, gyvena lušnoje ir dar kelia norus kokio diedo jai reik ojojoj, tai ką jau kalbėti apie miestus. Jau kiekvieną storulė ilganosė mieste galvoja yra deivė ir visi vyrai turi klauptis, ir aišku renkasi tik jos. Tas feminizmas ir vyro lyties laikymas kaip naminio padarėlio yra jau totali viršūnė.

Maziau patrauklios "lipti" irgi nustoja...
"Alpha patinas" gali ta ne saugiai besijauciancia islaikyti resursais apipildamas... bet ir tas atsibos jai.

Gal kiek perdaug reiksmes "seksui"? Juk tai nera toksai jau stebuklas... kol vienas tai atrodo "kazkas" ypatingo. Bet kartu bunant, tai tiesiog... vos ne kasdienybe :/

Jeigu turi belekoki poreiki, gali ieskotis merginos su "border line personality" disorder. Kuriai nuotaikos sokineja nuo ekstremalios depresijos iki absoliucios euforijos. Bus su polinkiu i rizika ir savi destrukcija bet... pališi traukdamas ją iš bedos pačios sau susikurtos, bet "gausi ko nori" :/

Zinau as kaip tas veikia... pozavimas ir dominavimas. Daug nesneket, sirdies ne liet, i apmastymus neit. "Dominuot" kitus patinus kuno laikysena, laikyt auksta morale, rodyt buryje kelia, kiti patinai ir pateles seka is paskos, tau daro paslaugas, konkuruoja del tavo laiko ir demesio... neabejot savim jos akyse... ir naudojant ta zavesi rodyti, kad "leidziu prieiti", "cia tu saugi nuo kitu patinu demesio", "as neperzengsiu tavo ribu"... Kol ji saugiai sale taves jauciasi "kaip uz sienos", palaikyt lengva "fizini kontakta", tikrint ribas... kad ji visada zinotu ko jis is jos nori ir "duotu", konkuruodama su kitom del "Alpha patino"...

Mazai kas kalba, bet labai patraukliom merginom tenka be galo daug demesio. Labiau uz viska joms reikia "saugios vietos", nuo kitu vyru - stipriausio, kuris juos suvaldytu. Tik paradoksas, kad jos tuo paciu ir nori būti matomos - makiažas, kruopsciai rinkti drabuziai... nori but matokos ir jaustis grazios. But "graziausia" sale "stipriausio"...

Taciau tuo budu radau tik "maziau nei idomias". Tiesiog, "lengva gaut" kai tau 22 - smalsumui patenkinti... kas is to, kai su zmogum 2 ar 3 menesius apie nieka nesikabi ir tiesiog duodiesi... na neidomus zmogus, nors tu ka, tyla amzina. Kazkoks... nesusipratimas.

Visada zavejausi protingom merginom, kurios turi hobius ir kazkokia "aistra" ar pomegius. Nevaiksto i tusus, sportuoja. Turi stabilia gyvenimo vizija, ambiciju. Gal todel ir yra taip sunku rast patinkancia... Daugiau nei viena yra pasitaikius "prilimpanti". Bet tokiai parodai, kad "ne iškarto", praleidi laiko kartu - kazkur nusivedi, kažką parodai, išklausai, nuramini, su draugais supažindini... žiopla, neįdomi - nustumt į šoną, švelniai, ir toliau ieškai kažko gilesnio... užknisa, bet nors nesijauti "purvinas". Išmoksti, kad "mažiau nei patinkančios" - neužtenka. Laiko švaistymas...

Dar nei karto nesigailėjau "padėjęs" žmogui nusiraminti, pasijaust suprastu. O va vieno karto kai "pasinaudojau proga", užgavau, palūžau, sukėliau lūkesčius savo silpnumo akimirką, iš vienatvės... gailiuos iki šiol... ir po 9 metų.

Kastracija jums į pagalbą :D

Kad domėtis ir nebūtų nuobodu neužtenka vien kazkokios veiklos. Dabar pilna visokių gym'ų ir ten jei merginos lankosi, tai nereiškia, kad jos bus įdomios. Tai labiau ne dėl sveiko gyvenimo būdo, nes savaitgaliais tie sportuotojai-jos su buteliais viskio ir panašiais dalykais. Pamenu kiek teko sutikti žmonių, kurie apie nieką negalį, tik apie vieną. Kažkas tik apie mokslus, kažkas tik apie mašinas, kad tiesiog pačiam jau nesinori daugiau bendrauti.
Pamenu kai pasakojau, kad užsiimu muzika, užsiimu lengvąją atletika, bet kai gauni klausimą - o kam tau tiek visko reikia? O kas tau iš to?
Bėgti nuo tokių tik!

Nuo kokios situacijos? Tiesiog laisvalaikis, gyvenimo būdas, hobiai. Ar nėjau geriau būtų, kad pas visus tik darbas-namai?

Su pirmąją jau lyg ir aišku viskas. O tai su antrąją dėl ko nustojot draugaut?

Tiesiog, nepasitikėjimas atsiranda merginomis ir po pirmo išsiskirimo. O ką jau kalbeti kai dar ir kitą. Juk tai kaip ir kompleksas skaitosi.