kaip nuskandinti skausma ?

Veikla nepadeda ilgam uzmirsti viska kas su santykiais buvo. Santykiams yra noras, bet tuo paciu ir kazkokia abejone, klausimas - o kaip dabar? Jau turejau karcios patirties.

1. Jo, dauguma žmonių kažkaip paviršutiniškom frazėm "užsimedituoja" ir ramūs. Turi kokį 1 hobį, darbą ir gyvena savo "normalų" gyvenimą. Be stebūklingų ambicijų, tiesiog "pritampa". Kažką panašiai, ramiai mastantį susiranda į porą... knibinėjasi aplinkui namus, pataupo atostogom... "bėdom" pasiskundžia, džiaugsmais apsikeičia - vienodais, tokie patys, tokiems patiems... gilių temų nerasta. Bet jiem ir nereikia. Neatsistebiu, kaip jie taip sugeba Bet va, jiem tinka. Jauku, patinka... stebūklas kažkoks.

2. Tas pats ir pas mane. Groju gitara, boksas, imtynės, štangos, aukštieji mokslai. piešimas, elektronika, programavimas... panašu, kad tai "savęs ieškojimo" pasekmės. Va kiti "žino" kokie turi būti. Jeigu tėvai laimingi, jie duoda gerą pavizdį. Jei dar neapkrauna vaiko savo blogom emocijom, reikalavimais, "sąlygine meile", paranojom, kompleksais... tai vaikas tiesiog auga panašus į juos ir saugus jaučiasi. O va tokie kaip aš auga nežinodami už ką žmogus gali būt "mylimas" šitam "negailestingam" pasaulyje, kur vienišos mamos verkia naktim, o vyrai masiškai geria ir žudosi... žmonės miega atskirose lovose, šalti vienas kitam... Tai tokie va, benamiai kaip aš, ir ieško tada "už ką", "kaip" ir "kuo" galiu "būti". Ką padaryt, ką išmokt, ką parodyti, ked nenugyvent tokio siaubingo gyenimo, kaip tėvų ir žmonių matytų aplinkui...

Tada turi šimtą hobių, ir ramus žmogus nesupranta, ko tu ardaisi. Kas tu toks? Muzikantas? Dailinkas? Programuotojas? Sportininkas? Mokslininkas? Kas tu nori būt? Mylimas! (pyp!!)... Bet mergina sutikta va nesupranta, jai tas nesuderinama: Su diplomu - per daug rimtas. Gitaristas - per daug nerimtas. Į meną linkęs - kvailas, per šiltas. Programuotojas - per protingas, ir šaltas... Kažkuris vienas "tipas" gal ir patiktų, bet wtf šitas bičas? Visko po truputį. Kaip sukišti į vieną kategoriją? Kažkoks ne prognozuojamas... ir dar merginų turėjęs daugiau nei viena, dvi... keistas. OK, gal tam kartui tiks. Manau kažkas panašaus vyksta daugumos galvoj :/

3. Darbas-namai, žmogus prognozuojamas. Patikimas. Žinai kada gryš, kad turės laiko, kad kažką padarys, sutvarkys namie. Ok, negroja ant scenos, bet tai nueina kartu pasidžiaugt, paklausyt muzikos. Ne šoka ant scenos - bet kartu stebisi "kaip jie taip moka"... kaip ir suprantu kodėl tai daug kam tinka, tik nelabai sugebu atsipalaiduot iki tiek kaip jie. Žmonės vis kartoja "atsipalaiduok", "būk savimi"... ne kažką tas sako žmogui kuris vis dar "ieško savęs" (kad ir ką tai gali reikšt).

4. Nepasitikėjimas tikrai kompleksas. Tikrai malonu jaustis saugiu ir užtikrintu santykiuose. Tiek žinot, kad nepasisekus - atsiras kažkas kitas. Tiek tikėt, kad tas žmogus pajėgus sugeneruoti naudos. Galima pasiskirstyt darbus, gyventi savo gyvenimus, plius kažką kartu veikti. Ir tai įmanoma, bet... sudėtinga neturint pavyzdžio, kuriuo galėtum užtikrintai sekti :/



Pastebėjau, kad net didžiausi intravertai po gero skirybų šoko pradeda hiper aktyviai "socializuotis". Ieškoti veiklos, fanatiškai. Užsimiršti. Ir ant savęs buvo įdomu stebėti, kaip "kažką vykiant", užsimiršy, kaip ir ok, linksma. Grįžti namo pro duris - koma. Žiūri į sieną. Nerimo priepuolis. Nerandi vietos. Niekas ką iki šiol darei gyvenime neturi prasmės...

Atrodo darbas geras, lengvas, malonus, gerai apmokamas. Bet neteko žavesio, nulis naudos iš pinigų, diplomų, pareigų, statuso (nepakanka, kad būti mylimu). Atrodo kūnas geroj formoi, gali bėgt maratonus, laimėt kovas, kelt gerus svorius (bet neužtenka kad būti mylimu). Groji - žmonės ploja (neužtenka...). Mašina, geri drabužiai (neužtenka), žmonių 16 sėdi prie stalo, populiarus, daug dėmesio (neužtenka, kad būti mylimu)... fuck... kokį kalną reikia nagais pragremžti, kad žmogus taptų žmogaus vertas?

Viena mokslų daktarė yra pasakius - "bėgi nuo savęs"... įsijausk ko tu nori, ir susitaikyk ir siek to. O ne įrodinėk per aplinkui, kad "vertas" kažko. Kita moteris sakius: nustok į save žiūrėt kaip į "produktą"... Šokiuose moterys kartoja: "man nesvarbu kokia jo šokių technika. Man džiaugsmą sukelia jo emocijos, kad jis džiaugiasi su manim šokdamas"... maždaug "per daug stengiesi"... dėl ko? Dėl baimės... praeities / ateities... negauti / netekti... va, turi kažką rankose ir užmiršti jausti koksai stebūklas, kad jis / ji "dabar", "čia"... lol...

Veikla nėra tas kas žavi, nes pažindindamasis pastėbi, kad joms tai nėra įdomu. O kai atsiranda klausimai kaip - kas tau iš to, koks to tikslas. Tada jau aišku, kad tokiai reikia tik naudos iš visko. Keista, kai sako jog vyrai tik prie tv sėdi, alų geria, o kai turi įdomių veiklų, tai tas pats - neee, blogai, kažkas ne taip.
Pamenu, kad jau galvoti padėdavau, kad tos veiklos viską gadiną. Nes tada vėl - sorry, bet, nepyk, bet. Tą patį dainelė.
Iš tos susitikimų patirties galiu pasakyti, kad tai buvo kaip psichologinė patirtis. Nes vis kitokios, skirtingų išsilavinimų, vertybių ir taip toliau. Tik po to vis niekaip nesuprasdavai, kas gi tokio blogo kai bendraujantis esi, kultūringas, darbą turintis, nesąmonių neklausinėjantis?
Viena rašo sms, kad myli, nors nemačiusi manęs, o susitikusi piktai kažkaip bendravo, vos žodį pasako. Kitą susitikus varto akis visą laiką, kad pačiam šlykštu jau pasidaro. Dar kitą iškart prie reikalo patį pirmiausia klausimą - ką dirbį, kur dirbi?
Jau tada pats pradėdi galvoti, jei jau taip nelemta turbūt, tai gal jau belieka tapti nerimtu ir ieškoti nuotykių ieškančių.

kultūringas, bendraujantis, dirbantis.... nesąmonių neklausinėjantis. Nedrįsčiau taip savęs apibūdinti. Ir, žinok, vien šitoj žinutėj išvadinai merginą "šlykščia"... kultūringas...

Gerai, kad domisi kuo dirbi. Jei turi pastovų darbą, kuris tau patinka... ir dar atlyginimas gal čiut didesnis nei vidutinis... jei dar su pinigais pajėgi namus gal kuklius, bet gražius palaikyti, susitaupyt atostogom, mašinai, pramogai kažkokiai... žiūrėk jau tinkamas.

Tą rašydamas pastebiu ant savęs, kad yra kur tobulėti... oi yra... bet... "nerimtų nuotykių" ieškot tai kaip ir tas pats žaidimas, tik mažesniais kriterijais. Nėra taip, kad "pasirinkai ir duoda". Neis su žmogum šale kurio "atsibust" baisu, būt nemalonu. Turi būt "netoli kartelės". Turėt kantrybės daug, gal tiesiog "nesiparint", geros nuotaikos, džiaugtis savo gyvenimu, ne dvejot, būt užtikrintu pasirinkimu... Nes ir tos "žaidžiančios" nenori, kad prie jos "priliptų" koksai "stebūklą gavęs". Jai irgi nėra malonų užgaut jausmus ir atsibusti šale žmogaus kuris nemalonus. Ji irgi nenori jaustis kaip "paleistuvė", "su betkuo" besiduodanti.

Ir plius, tą darydamas rizikuoji likti nesuprastas jeigu atsiras "tinkama" kažkam rimčiau.

skandintis

Šlykštus būna elgęsis, bendravimas, nekultūringumas. Ar aš kaltas jei žmogus neišauklėtas? Ne, nes nesu to žmogaus auklėtoja, tėvai ir aplinka. Tiesiog kai bendrauji matai ir jauti - gera, linksma, arba kitaip.

Viskas priklauso nuo požiūrio. Tas jausmas "man blogai" yra savęs gailestis. Esmė yra - kodėl manyti, kad "man dabar blogai"? Ir tas kvailas noras, kad kitas žmogus "priklausytų" man. Aš tai pradedu nuo esmės. Jei kažkas mano, kad vienas žmogus priklauso kitam, tai ne meilė, bet egoizmas, kurstomas aistros.

visoj Lietuvoj? kiek moterų tu pažįsti

Gyvenk ir džiaukis gyvenimu.Ne reikia susikurt svajonių merginos,moters etalono kaip iš bikinių reklamos...Pirmiausia vidus...Kaip sakydavo vienas bendradarbis graži mergina,žmona po kiek laiko bus visų bet ne tavo(taip ir atsitiko man)...Gyvenk ir nesiparink...Čia visi tie kabutėse psihologai susidūrę su krize santykiuose manau greit užmirštu savo psihologinius pasvaičiojimas...Niekas nepadės atsistoti tik tu pats.Jei esi vyras tai stokis ,pakelk galva ir eik per gyvenima...O ten ir sutiksi savo gyvenimo moterį.Jei verkšlensi kai ką tik atjunkintas veršiukas tai kokia moteris su tavim norės bendrauti...O jei niežti pilnas forumas moteriškių kurios be jokių kompleksų sutiks paišdykauti...

O ką daryti kai po 10santuokos metų vyras sudaužo tau širdį.Verkiau,akis norėjau jam ir jai iškabinti.Sakiau skirsiuos.Sake,eik kur nori,bet vaikų nepasimsi,neatiduosiu,ir ką pasakysi vaikam kai paklaus del ko skiriames.Pareiškė,jog nutrauks santykius su ta kita.Bet jau puse metų praejo,aš gi jaučiu,kad taip pat viskas negerai.Jei turėčiau kur išeit,išeičiau šiandien pat.Drauge pareiškė,juk galim gyvent kaip kambariokai,bendrą ūkį vest,gyvent del vaikų.
Aš jį tai myliu,širdį skauda baisiai.O jam...jam nei „labas",nei„sudie" nereikia.

suprasti ir atleisti.

Tu geresnė, juk po to sugrįžta pas tave! O iš anos jam reikia visai nedaug. Taip atrodo.

Tiesūs žodžiai,tik kodėl tada jis manęs nepaleidžia,jei jau taip laisvės trokšta?Nematai,širdies neskauda.Išsibliauni ir bandai kurti kažką naujo.O jis-nei su manim,nei su ja.Skirtis atsisako.Nustot„ganytis"irgi nenori

Kam jums seimos kurimai ir vaikai kai nesugebat tarpusavy nieko.

Audra, pagalvok, ko vyras negauna namie ir to ieško kitur. Jei pavyks, jam gali nebereikėti vaikščioti toli. Ir šiaip, vyrai gan tingūs, jei yra šalia, to paties neieškos kažkur...

Matyt tu teisus

nes patogu, o su ana nelabai kas gaunasi matomai. o kai neturi, tai ir neskauda

Mitas, verčiantis moterį prisiimti visą kaltę. Kalbant apie protingus vyrus, jie turi moralę ir valią, jei kažkas netenkina - kalbasi ir aiškinasi. Suprantu, kad pasitaiko laikinų proto aptėmimų, tačiau juk tai neturėtų tęstis metų metais

Prie ko čia kaltės prisiėmimas? Jei partneris kažko ieško kitur, akivaizdu, kad jis kažko negauna namie. Viskuo sotus vyras snaudžia, jokios gastrolės jam nerūpi
Moterys namie taip pat dažnai negauna norimo dėmesio, kurio ieško kitur.