Kas su manim negerai?

Net nezinau nuo ko pradet, viskas pradejo taip is po koju slyst, jauciuosi lyg nesavas, pastoviai pavarges, prislegtas, niurus. Noriu pakalbet apie savo santykius su zmonemis draugais, kolegomis, seimos nariais. "viskas pradejos is po koju slyst" toriu galvoj, kad visi mano pazystami zmones tiesiog nuo manes atitolo (o gal as nuo ju atitolau?).
Pradesiu nuo draugu. Niekad neturejau daug draugu, niekad nebuvau aktyvus labai kokiuose renginiuosi, tusuose ir kt. Visur budavau tiesiog dalyvis, bet turejau pastoviu draugu rata sioki toki (~10 pastoviu draugu ir dar daugiau tik pazystamu). Bet dabar nebeliko nei vieno. Is pradziu vis mazejo draugu su kuriais sueidavau, kas metus po 1 po 2 draugus atkrisdavo is mano akiracio, kol galu gale neliko nei vieno. Jau kokie metai laiko, nesu is namu niekur isejas, isskyrus parduotuves ir darba. Budamas aplink savo seimos nerius, jauciuosi saugiai, bet bunu dar niuresnis, kazkaip nejauciu su jais noro bendrauti, atsakineti i ju klausimus, klausti kaip jiem sekasi ar kad jie manes klaustu kaip man sekasi. As myliu savo seima, bet man uztenka zinoti apie juos tik tieks, kad jie sveiki gyvi. Darbe as dazniausiai dirbu individualiai, bet sykiais tenka dirbti grupeje, darba atlieku gerai, demesingai (demesingiau uz daugeli) tiesiog bunu susikaupes i darba ir visiskai nenoriu su kazkuo bendrauti, kai jie sneka tarpusavy, man net keista kaip zmones moka bendrauti apie beleka, nors gerai pagalvojus as ir pats su savo draugais dar ir drasiau bendraudavau. Bet vistiek, kai bandau bendrauti su kolegomis man visiskai nesirisa kalba, as nemoku reiksti emociju, nemoku pasakoti anekdotu, ilgu istoriju ar siaip prikolus metyt, apie ka as galiu kalbet, tai tik apie loginius dalykus - apie kuriuos kitiem zmones tiesiog nuobodu bendrauti, nebent is reikalo. Nesakau, kad anksciau buvau labai iskalbingas, visada budavau siektiek uzsidares, bet dabar dar niekad nesijauciau toks atstumtas, siaip kai man pasako komentara apie mano, kad as mazai kalbu, manes tai nei kiek nepaveikia, as jau susitaikes esu. Ir siaip darbe as gerai jauciuosi. Man ziauriai patinka buti tarp zmoniu, negaleciau visa diena buti vienas. Bendrauti irgi ziauriai smagu kai randam bendra kalba. Bet as tiesiog nemoku bendrauti, kad ir tam paciam darbe, kai kolegos sneka ir kai as ka nors pasakau i tema, as pradedu jaustis kaip koks sociofobas, siaip as zinau, kad mano kolegos yra tolerantiski zmones ir isklausys, bet as vistiek tiesiog bijau ka nors pasakyt, nes zinau kad po keliu sakiniu musu dialogas nutruks, ne del to, kad mes pasakysim viska ka norim, o del to, kad man tiesiog pritruks zodziu. Kai as bendrauju zmoniu grupeleje, mano galvoje tiek daug minciu. As sykiais pasakau koki komentara ir izeidziu zmogu to net nesupratas. O kai bunu vienas ir apgalvoju ka pasakiau, man galva neisnesa kaip as galejau tai pasakyti. Ir siaip as daznai kuriu dialogus savo galvoje. Ir kai snekuosi galvoje pats su savim , man viskas atrodo taip paprasta ir nesudetinga.
Gal kas nors panasiai jauciates? pasidalinkit patirtimi :)
dar turiu daug ka apie save papasakot, tiesiog neprisimenu visko. Kai galvoju apie sia savo problema, mano galvoje buna tiek pat visokio slamsto, kiek tada kai bendrauju zmoniu grupeje.

o kas su manim negerai..visą vakarą žiūriu video apie storuliais jūtūbėj..dvejopi jausmai, ir šlykštu ir juokinga...

Jei tik tiek, tai gali but ramus, viskas su tavim gerai

Nelabai supratau. Vyru vidini pasauli aplamai sunku suvokti.
Sakysim "seima". Ka turima galvoje? Gyvenima su tevais ar su zmona vaikais.
Toliau pergyvenama, ne del konkreciu problemu, o del isvestiniu.
Neaisku ko norima is bendravimo, o pergyvenama del draugu stokos.
Tai jei nera apie ka bendrauti, nera interesu, tikslu, tai nepades ir draugai.
Tai tas pats, kaip pergyventi, kad telefonas neturi rysio nors nera kam skambinti nei ka pasakyti

Seima, turiu galvoje tevus. Kai turejau draugu ir su jais aktyviai bendraudavau, man del bendravimo stokos nekildavo sunkumu.

kai nesidomi niekuo, nieko neveiki, tai kaip kelmas ir tyli

tavo bėdos ne tokios ir didelės, patikėk

Nesuprantu, kaip galima bendrauti neturint interesu. Naturalu, kad draugai atsibarsto, nes jiems neidomu. ZMones turi buti viens kitam idomus, kazka naudingo suteikti bendravime. Minciu, ideju, patarimu, kritikos.
Jei su mergina tai vel emocinis rysys vienas kitu ruopestis ir t.t.

Nieko neperskaiciau apie interesus, juk zmones kazkuo domisi. Zvejyba, motociklais, geria patvoryje ar ein i klubus mustis, ar daro bendrus projektus ar kur keliauja ar pramogauja.
Turi but interesai pirma, o jau kitkas tai po to.
Itariu interesu ner...

As puikiai suprantu, kad buna didesniu bedu. Esu isgyvenes zymiai didesniu bedu nei sitos, tiek fiziskai, tiek emociskai, tiek materialiai. Tiesiog paskutiniu metu pradejau jaustis labiau issekes nuo visko... gal jau senstu :/

Kiek dar liko metu iki pensijos?

Gal tu ir teisus...

Iseik i zmones daugiau,uzsirasyk i sporto kluba,nusipirk dvirati,meskere ir su laiku atsiras tu draugu

mazdaug 60% bet zinai kaip buna, seni zmones visada jauciasi jaunesni uz jaunus

Klubas gera mintis, vos tik issikraustysiu is tevu, pradesiu lankyt.

Dar keli variantai: pesciuju zygiai,suolis parasiutu,medziokle kaip varovas,skraidymas parasparniu.veiklos sociai,tik nereiktu tinget ir susiplanuok laika

Rašyti dienoraštį yra labai gerai. Man truputį padeda, kai negaliu apie savo problemas su mama ar tėčiu pakalbėti. Aišku, problemą dienoraštis neišsprendžia, bet nežinau..... vistiek rašau kaip mergaitė: "Mielas dienorašti, šiandien nuėjau į darbą (ir vėl)...." Truputį geriau savo mintis pradėjau suprasti. Dar labai padeda vaikščiojimas ilgus atstumus, nes galima kaskart kažką naujo užmatyt, arba šiaip paklajoti.

tavo problema, kad greiciausiai neturi merginos. Jei turetum merga, tai daug dalyku gyvenime turbut susitvarkytu. Galetum gyventi normalu gyvenima, kaip ir visi. o kodel taves moterys nesirenka, tai neisivaizduoju, joms ir taip didelis pasirinkimas. Tai jei tu ten kazkokiuose gargzduose gyveni, na tai aisku kad sunku bus rast, visos mergos yra susikoncentrave Vilniuje, bet ir ten tau nebutu lengva, kadangi Vilniuje siuo metu dirba 40 tukst. uzsienieciu. Vyru ir moteru skaicius Lietuvoje susilygina tik arti 54 metu ribos, o iki to laiko renkasi moterys. Bet ir poto jau nebus is ko rinktis, jaunos i tave neziures, jei ir iki siol neziurejo. Jei gali gyvent be antros puses, na tai gyvenk, daugelis vyru taip gyvena, gal jie frigidiski ir ju neveikia dauginimosi instinktai bet mane tai traukia moterys, nesuprantu kitu gyvenimo "stiliaus". Nebent jie kazkaip nepastebimai tu moteru turi ir jiems toks gyvenimo budas parankus. Bet normaliam eiliniam zmogui, egzistuoti reikalingas minimumas, t.y. zmona ir t.t. kitaip visi anksciau ar veliau degraduoja ir tai tavo pasirinkimas, o gal geriau tiesiog gimti jau kitame gyvenime ir tada tureti normalia zmona ir t.t. cia kiekvieno teise rinktis, kiek cia kabintis i visa tai. ir tai tik mano nuomone, niekada nesupratau zmoniu, kurie gyvena vieni. o ka jau kalbet apie aukstesnius dalykus. o kol Lietuvoje bus vyru perteklius, tai ir toliau visos moterys issidirbines, jos tiesiog turi itin dideli pasirinkima. Net ir sioje

Manau, tu nori sumažinti savo dročinimo seansų dažnį rašydamas savo apmąstymus šiame forume. Žinok, nepadeda.

Kol kas visa gvenima as gyvenu kur kas mazesneje vietoje, nei gargzdai bet greitu metu issikraustysiu i miesta. Ne toki kaip vilnius ar kaunas, bet vistiek didesnis negi iki siol
Ir siaip sakai moteris turi didesni pasirinkima. Nori pasaky, pamato nepazystama vaikina kuris joms atrodo grazus ir tiesiog prieina ir pasiima ji as nesureiksminu to kad neturiu merginos siuo metu, nes jos neieskau ir net nerodau visiskai jokios iniciatyvos, nori pasakyt, kad ir tokiem yra sansu susirast antra puse?

Lietuvoje nuo 1995 metu veikia internetas. O nuo kokiu 2000-2002m jame pakankamai merginu ir moteru.
Aisku reikia buti idomiam zmogui, kazkuo dometis tada imanoma rasti bendru interesu ir su merginomis ir su draugais.
Dabar ne praejes amzius, kur susipazinimo galimybes buvo labai ribotos.