Kodėl taip nemėgstu vaikų?

Rašau ne labiau patarimo ieškodama, o labiau norėdama išsipasakoti (na ir galbūt dėl patarimų, minčių, komentarų), nes draugams ar juolab savo partneriui to nedrįstu sakyti, kad neįskaudinčiau.
Dabar man jau 27eri, bet dar pati būdama vaikas (nuo kažkur 10m) supratau, kad nemėgstu mažesnių už save. Nežinau, kodėl taip yra, tačiau VISKAS vaikuose mane nervina. Suprantu, jog mes visi tokie buvome: triukšmingi, netvarkingi, nemokšos ir nerangūs, su isterijų priepuoliais ir kitais velniais
Mano vaikinas, su kuriuo gyvenu virš poros metų, taip pat turi dukrą iš buvusių santykių (turi ir kitą, vyresnę, su kita moterim, nuo jaunų kvailų metų amžiaus, bet su jomis beveik nepalaiko ryšio) jai beveik 5m. Kartu negyvena, tačiau pasiima savaitgaliams ar šiaip kelioms dienoms kas savaitę. Pats pripažįsta, kad buvo klaida su ta moterim susilaukti, nes buvo prie skyrybų ir staiga ji: aš nėščia! Na, išėjo kaip išėjo, nieko nepakeisi, neskaitant visko jis savo dukrą be galo myli, na taip ir turi būti. Tačiau aš, kad ir kaip LABAI norėčiau, neturiu stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus, man atsirastų kažkokie jausmai ar meilė. Visąlaik kai pasako "važiuojam pasiimti vaiko" man slapčia viduje subjūra nuotaika. Nes dukrytė su savais "prikolais", labai kaprizinga, ko nors negavus gali staugti ir tiesiog klykti iki mėlynavimo lyg jai būtų pjaunama ranka, bandome gražiai šnekėti, nuraminti, paaiškinti - nė motais, lyg su užkimštom ausim nieko negirdi ir klykia kiek ta maža gerklė leidžia. Galų gale patys liekam susinervinę ir imame pyktis tarpusavy. O ir šiaip aš esu žmogus,prie meno, BE GALO mėgstantis TYLĄ, RAMYBĘ ir ASMENINĘ ERDVĘ. Su vaikais apie visą tai gali amžiams pamiršti. Turint vaikų atsisveikink su savo privatumu, pabučiuok ir atsisveikink su darbu, karjera ir pinigais (kalbu apie mamas), aišku įmanoma suderinti kai kuriais atvejais, bet tai be galo sunku ir vistiek niekad negalėsi skirti darbui viso pajėgumo ir laiko.
Lakstyk su skuduru iš paskos kaip kažkieno vergas, valyk, šveisk, trink kilimus, dūsauk dėl sugadintos brangios kosmetikos, kurią kažkokiu būdu atrado kol 3 min buvau apačioje pasidaryti kavos. Aiškini "negalima taip, kitąkart šiukštu nedaryk!" - "gerai, atsiprasau, nedarysiu...", o kitą dieną vėl naujutėlaitis vazelinas nulaužtas ir išvoliotas po lova. Netekus kantrybės pakeliu balsą "gausi su diržu kitąkart" pagrasinu, nors mušti mažesnio už save vaiko ar gyvūno man niekad ranka nekiltų. Tada ji išpučia verksmingas akis, nustato siaubingai nuskriaustą veidą ir bėga pas tėtį skųstis. Tada jis šaukia ant manęs "tu bl prieš mano vaiką nešauksi ir nemuši!!!' Tokie dalykai nežmoniškai skaudina... Nors neskaitant tokių atvejų, panašu, kad mergaitė mane mėgsta, nes labai gerai slepiu, kad vaikų buvimas mane dirgina.
Sėdi kažką dirbi, atsistoji tik į tualetą nueiti - iškart sprygt ir iš paskos sekti lyg būčiau susiruošus į kitą pasaulio kraštą išeiti, nors prieš tai valandą sėdėjo sau, žaidė ir aš buvau visai neįdomi.
Pamiegojimas sekmadienio rytais? PAMIRŠK! Nori privatumo su savo partneriu? Pamiršk! Nes panelė vis dar miega su tėvais lovoje Dažniausiai gaunasi taip, kad man tenka išeiti į kitą kambarį miegoti, nes paprasčiausiai nebeužtenka vietos ir neįmanoma visiems kokybiškai išmiegoti, o ryte į darbą tai reikia keltis.
Galbūt nuskambės labai vaikiškai iš manęs, esant tokių metų, bet aš NEMĖGSTU dalintis savo vyru. Iš kur toks kvailas vaikiškas pavydas..? Tokiu užsikrečia ir tėveliai, atsiradus namuose kūdikiui kai jaunoji mamytė nebeskiria dėmesio savo partneriui.
Jau dabar girdžiu jūsų mintis: "neturi savo vaiko, todėl nežinai ką šneki". Labai PUIKIAI suprantu, kad savo išnešiotas vaikas yra net nelyginama...tačiau jeigu dabar jaučiu tokį nepasitenkinimą, o kartais net neapykantą širdyje, kitiems vaikams, ar aš galėčiau suteikti absoliučią pilnatvę ir meilę savam? Nenoriu atrodyti kaip pabaisa ragana, nekenčianti vaikų, žinau, kad ir be manęs yra žmonių su panašiais jausmais, o tiems, kurie turi savų atžalų - tai gali skambėti baisiai, beširdiškai... Nieku gyvu nesmerkiu tų, kurie nusprendė pasigimdyti, tačiau turint vaikų - paaukoji visą savo gyvenimą, gražiausias jaunystės dienas, VISKĄ, kažkam, kas tau suaugęs gali būti, jog nė nepadėkos ir visvien paliks senatvėj daugmaž vieną, nes bus užsiėmęs jau kitais dalykais savo gyvenime ir tikrai neturės laiko tavęs karšinti. Ar aš tiesiog dar nepribrendusi psichologiškai vaikams? Nėra motinystės instinkto? Taip ar anaip, mano partneris aiškiai pasakė: "vaikų daugiau neturėsiu". Nes pats dukart nudegė su šeimos reikalais. Tie žodžiai kiek žeidžia ir mane, o jeigu visgi aš norėsiu vaiko ateityje (norėčiau pasigimdyti, bet kad gimtų jau iškart kokių 10ies m.amžiaus ), o jis nenori. Ką tada, skirtis su be galo mylimu žmogum ir ieškoti kito vien tam, kad "pasidauginti"?!
Neabejoju, kad be manęs yra žmoniu su panašiais jausmais ar patirtimis. Kaip jūs kovojate su ta kvaila neapykanta? Ką darote? Kaip išmokti mylėti?

Man iš dalies patinka ši vergovinė individualistų ir karjeristų tendencija pasklidusi po pasaulį it maras. Žemė ir taip perpildyta nekokybiška biomase, todėl protinga gamta viską sudėlioja į savo vietas. Kitaip sakant: jeigu jau apie esmę, tai pas mus yra tik trys funkcijos: gimti, pratęst giminę, numirti - tai visos gyvybės gamtoje pagrindas. Dvi funkcijas mes atliekame savaime - vien savo egzistencija, o va dėl trečios reikia pridėti energoresursų, ir jeigu mes tuos resursus nukreipiam į save, tai automatiškai ateityje mūsų kaip ir nėra. Kitaip sakant, tikrąjį mūsų strateginį karjeros augimą apsprendžia palikuonių skaičius ir jų gyvybingumas, o ne skaičiukai sąsk. banke, turtas ar pozicija vergovinėje rinkoje. Kitas momentas yra tai, kad moteriai daryti karjerą (populiariąją prasme) yra jos prigimčiai nebūdingas kraštutinumas , kuris keleriopai padidina jos vidinę agresiją, iškraipo psichiką, ir, suprantama, pasaulėjautą, iš kurios ir kyla neapykanta vaikams, kuri niekada nekiltų harmoningai moteriai gyvenančioje darnoje su ją supančią aplinką ir savimi. Todėl viskas čia normalu, kitaip sakant - elementarūs gamtos dėsniai, kurie veikia per mūsų psichiką

Koks tos moteriškos prigimties turinys?

Siusk tu ji velniop, jis taves nemyli tik naudojasi. Tegu sedi su savo tais vaikais patenkintas.

Nebent jis turii daug pinigu ir gali tuo pasinaudot.
Pasakyk jam, kad jei atsivesi jo vaikus tai tegu issinuomoja tarnaite.

Tas tavo draugas baisus, tai nebent jis pinigu daug turi.

As turiu vaiku nuo ex, bet nei su jais bendrauju nei ka. Vienintelis bendravimasbuvo karta susitikom kavineje.

Maan butu neisivaizduojama savo zmonai uzkrauti svetimus JAI vaikus

Pabūsiu nemandagus ir atsakysiu klausimu į klausimą: o koks bet kokios patelės prigimties turinys gamtoje?

Moteris daugiau negu patelė, vyras, jei jis vyras - daugiau negu patinas.

Mokslynyke, gale su komentaru visai susivarei.
čia tau penktadienio 13 diena įtakojo tokią nuomonę ar čia visada taip? Pastoviai 13? :)
Yra tokia tiesa, kad jeigu priimi vyrą ir jį tikrai myli, tai jo ir vaikus pamilsti, bet tai geba ne kiekvienas. Reikia vyro rimtai žiūrinčio į šeimą ir daug kas yra įmanoma. Vaikas netampa svetimas, jei tam vyrui svarbi moteris.

Strele1, kodėl nemėgsti vaikų?

Turbūt nėra tinkamo vyro, kuriame gebėtum matyti vaiko tėvą
Savo vaiko verksmas bus skambiausia melodija.

Kazkaip vyrus mylincias moteris maciau tik filmuose.

O jau kazka dar reikalaut mylet tai virs visko...
Kodel tik vaikus Gal ir vyro exe mylet? JUk tu "mylymu" vaiku mama

Daugiau - mažiau, tikras - netikras,- visa tai niuansai (teorijos), kuriuos prikuria romantizuoto intelekto veikėjai, o kalbant bendrai, tai mūsų lyties tikrumą nusako tik tam tikros fizinės savybės. Ir jeigu mes žemės planetoje esam dominuojanti rūšis, tai dar nereiškia, kad labai skiriamės nuo kitų žinduolių. Aišku, yra savybės suteikusios mums galimybę kaip rūšiai padaryti pažangą, sukurti civilizaciją ir uzurpuoti šią planetą, dėl to dauguma žmonių pasaulį suvokia labai egoistiškai ir savęs su kitoms rūšimis netapatina, bet jeigu šiek tiek scenarijus pasikeistų, ir šioje planetoje atsirastų dar pažangesnė dominuojanti rūšis, kuri dar (neduok die) žmogų laikytų kaip gyvulinę mėsą, tai požiūrio taškas kitų žinduolių atžvilgiu kaip mat pasikeistų. Ir aš neteigiu, kad man nepatinka romatinka, sentimentai ir t. t., mėgstu filmus su fantastikos elementais, bet jeigu norime suprasti savo problemų priežastis, suprast mus supančią aplinką ir kaip ji mus veikia, reikia žiūrėti bendrai, t. y., jeigu tai teiginys-teorija, tai ji turi tikti visiems, nei daugiau, nei mažiau

Partneris tikrai nėra vien blogas kaip kai kurie gal susidarė nuomonę. Už draugus bei artimųjų ratą (mane, šeimą) galėtų galvą paguldyti. Ir aš žinau, kad mane myli, tokie dalykai jaučiami. Tačiau neneigsiu, kartais išsprūsta karšto būdo priepuoliai, kurie atėjo iš gan žiaurios sunkios vaikystės, kuri mano manymu suformuoja apie 80% asmens. Niekad nėra pakėlęs rankos, tik balsą. O balsą pakelia visi, manau, įskaitant ir mane. Neįsivaizduoju santykių, kur būna vien tyli harmonija, tokių nebūna.
Bet kartais jaučiuos neteisingai aprėkta ;D tai dažniausiai būna jei savaitgalį atsigeria kelis stikliukus ir kažkas jam susimaišo galvoje. Paskui atsiprašo kitą dieną. Apšaukusi esu ir aš ne kartą, dėl to jaučiuosi taip pat blogai. Nesistengiu baisiausiai ginti ir teisinti, rėkimas ar psichologinis smurtas yra blogai bet iš kurio partnerio, tik bandau pasakyti, kad tai nutinka pas pas visus, tik ne visi apie tai sakosi.
Nemalonu, kai per mažą, dar normaliai neprotaujantį žmogų, reikia pyktis su savo mylimu.

Kiekvieną mielą dieną su savo žmona suki kino juostą


Kurioj čia vietoj yra išreikštas reikalavimas? Gyvenime niekas nieko neprivalo, tačiau žmogus nesutvertas gyventi vienas.

Savo exes tik Mokslynykas myli, tai kitiems nepaliekama vietos meilei

Kodel tu turi vargti su JO VAIKAIS? Ir dar jis drista pykti?
Pasakyk, kad reikejo galvot vaikus prisidirbant ir kad nesi jo vaiku tarnaite.

Nebent jis tikrai turtingas ir vertingas kaip asmenybe, kad verta ji kentet su jo nesamonem. Jei jis turi vaikus, tai neturi laiko tau - tai labai paprasta. Tegu susitinka su vaikais darbo diena ir tegu issinuomoja tam atskira nama.

Zmogus atvelkantis i naujus santykius praeities problemu sleifa turtu tyleti snuki uzspaudes ir bandyti kazkaip laviruot. Dabar jis matai kazko neleis. Tegu eina su tais vaikais na... ir ispres savo neleidimo problemas.

Ar rimtai ketini aukoti savo laisvalaiki jo vaikams??? Jis panasu, kad nesuvokia, kad darai jam paslauga, kad neturii jokiu pareigu, kad nori gyventi sau o ne tretiems asmenims.

Jis tiesiog naglai primetineja tau savo problemas. Turi ta kompensuoti kitaip...

Ne, tau tuos vaikus auginti. nereikia tapatintis su tokia būsena. užauginsi, ir ką?
žinok, yra porų, kurie ir per gyvenimą nebūna susipykę, kažkaip sugeba išlaviruoti. Tai menas.

O tau normalu neauklėti, nebendrauti ir neauginti savo paties vaikų??

Kuo, anot tavęs, papunkčiui, jeigu galima, pasižymi moteris mylinti vyrą?

Žmogus nėra vien tik žinduolis. Mus kardinaliai nuo gyvūnų skiria intelektas, moralė; religingi žmonės pasakytų - siela. Negalima teigti, kad visų žmonių adekvatuma ar neadekvatumą, laimingumą ar nelaimingumą apibrėžia tik dauginimosi programos vykdymas ar nevykdymas. Jei būtum teisus, nepažinočiau žmonių, kurie neturėdami vaikų save puikiai realizuoja ir yra laimingi žmonės

Nepatikėsi, nesu rėkusi, nesu isterikavusi. Man asmeniškai toks elgesys žemiau plintuso

O vat čia gražiai tu jį prigavai