komendãcija [lot. commendatio — rekomendacija, pritarimas]: 1. sen. romoje — cezariui, augustui ir jo įpėdiniams suteikta teisė rekomenduoti senatui savo kandidatus į valst. pareigas; 2. v. europoje vid. amžiais — sutartis, įtvirtinusi asmeninę ir
materialinę priklausomybę nuo globėjo (patrono) — vasalo nuo senjoro ir valstiečio nuo feodalo.