"Kultūringėjame"?

Kaip ir dauguma šiais laikais, kartais apsilankau teatre, nors į kai kuriuos spektaklius bilietus gauti tikrai nelengva. Deja, ne kartą spektaklio peržiūrą yra sugadinę ne itin kultūringi teatro lankytojai. Kai paskutinį kartą buvau Nacionaliniame operos ir baleto teatre, ne kartą spektaklio metu teko raminti greta sėdėjusias išsipusčiusias poniutes, kurioms, panašu, spektaklis mažiausiai rūpėjo. Pirmas veiksmas praėjo dar pakenčiamai, o štai po pertraukos poniutės grįžo apšilusios, su kvapeliu ir gerokai triukšmingesnės. Su kolega nebuvome nusiteikę klausyti įspūdžių apie prastą maistą kažkieno vestuvėse, todėl ne kartą teko prašyti damų „prisukti garsą". Panašių įspūdžių pasakojo ir mama, apsilankiusi viename pirmųjų naujojo Operos ir baleto teatro sezono spektaklių. Tokios ir panašios situacijos verčia filosofiškai paklausti, ar iš tiesų masinis lankymasis teatre rodo visuomenės „kultūringėjimą"? O gal tai tik mados, prestižo reikalas?

Aš asmeniškai su tokia situacija nesu susidūrus.
Nors pamenu vieną panašų atvejį kai buvau spektaklyje "Žvaigždžių kruša". Kažkaip pasirodė nelabai išprusę žmonės kai vidury spektaklio pradeda ploti, švilpti ir pan. Bet koks spektaklis, tokia ir publika.