Mokesčiai

Įstatymų nustatyti individualių asmenų, įmonių ir kitų ūkio subjektų privalomieji mokėjimai. Mokesčiai yra svarbus valstybės finansų politikos įrankis. Sąvoka mokestis vartojama ir kita prasme, pvz.: mokesčiai už butų, komunalines paslaugas (iš tikrųjų tai šių paslaugų teikimo kaina), mokesčiai už patento arba autoriaus teises. Valstybė naudoja mokesčius įvairiems tikslams: - pakeisti pajamų ir turto paskirstymą, - kontroliuoti išlaidų lygį ir paskirstymą ūkyje, - kontroliuoti importo ir eksporto apimtį. Išsivysčiusių šalių patyrimas rodo, jog didelę reikšmę mokesčiams turi jų dydžio ir mokestinių įplaukų tarpusavio priklausomybė: didinant mokesčių normas iki tam tikros ribos didėja mokestinės įplaukos. Peržengus tą ribą, t. y. didinant mokesčių normą mažėja iš jų gaunamos įplaukos, nes imamas slopinti ūkio subjektų ekonominį aktyvumas, jie verčiami vengti mokesčių mokėjimo. Pajamų ir pelno mokesčių paskirtis – tolygiai paskirstyti pajamas. Jie gali būti naudojami kaip ekonominio stabilizavimo priemonė. Be to, šie mokesčiai mažai veikia prekių ir paslaugų kainų kitimą ir yra parankesni mokestinių įplaukų elastingumo požiūriu. Vidutinis pajamų mokestis apskaičiuojamas nustatant bendros mokesčių sumos ir bendrųjų pajamų santykį. Didėjant pajamoms, didėja asmeninių pajamų mokestis. Todėl pajamų mokestis yra progresyvinis. Esant labai didelėms pajamoms, progresyvumas beveik išnyksta ir mokesčiai tampa beveik proporcingi, t. y. pastovūs. Jei pajamų mokesčio procentas mažėja didėjant pajamoms, toks mokestis vadinamas regresyviniu. Neigiamas pajamų ir pelno mokesčių bruožas tas, kad jie neskatina kapitalo kaupimo ir taip stabdo investicinį procesą. Pridėtinės vertės mokestis yra neutralesnis, nes nepriklauso nuo individo turtinės padėties. Jis beveik neturi įtakos mokėtojo finansinei elgsenai, jo pasirinkimui tarp to, ką vartoja šiandien ir ką vartos ateity, nepažeidžia mokėtojo intereso dirbti, taupyti, neveikia investicinio proceso. Sunku išvengti šio mokesčio. Tačiau jis gali lemti mokesčių sistemos regresyvumą. Dabartiniu metu didžiausia mokesčių dalis tenka pridėtinės vertės mokesčiui. Nors pridėtinės vertės, pajamų ir pelno mokesčiai tebėra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau gerokai padidėja socialinio draudimo įmokos, skiriamos socialinėms garantijoms ir bedarbystės pašalpų mokėjimui. Šias įmokas moka juridiniai bei fiziniai asmenys, darbdaviai, apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu. Mokesčio objektas – apskaičiuotas apdraustųjų darbo užmokestis ir jam prilygintos su darbo santykiais susijusios pajamos. Jei asmens pajamos yra mažesnės nei minimalus darbo užmokestis, įmokų dydis skaičiuojamas nuo minimalaus darbo užmokesčio dydžio.