Neieškokite, nes nerasite...

laimė yra tokia pati išdavikiška kekšė kaip ir nelaimė. jos abi dirba po pusę etato.

dar vieno psichinio kliedesiai...

Gauni įspėjimą, mielasis išsišokėli.

bl zinok as ir nelaimingas,niekaip nenusiperku bmw 5 koki 1998metu

"Stepių vilko" sindromas... Pasiskaityk H. Hessės knygą, turėtų patikt, kaip matau.

Aryanai, nors tu tiksliai neivardini kas sudaro ta tavo laime, ir kodel jinai prazutinga. Daugelis zmoniu megsta pavoju, greiti adrenalina, tada jie pradeda jaust gyvenimo skoni. Jei nori but laimingas, bet dvejoji, tai atsakyk sau i paprasta klausyma:"Ar pasiruoses sumoket bet kokia kaina?"

o as manau,kad tu tiesiog bijai but laimingu...
Bijai,kad jei apsidziaugsi ir patikesi-viskas pasikeis...
Manau atsipalaiduok ir leisk sau pasidziaugti graziu rytu,ar gera savijauta...,leisk laimei uzpildyt siela...ir nebijok o megaukis sia busena...Tada apsidairyk aplink...ir suprasi,kad tu esi laimingesnis nei manai

na pykdamiesti laimingi abu tikrai nebusit, taip kad jei norit koliotis yra tam tikros temos kurios skirtos butent tokiems informatyviems pokalbiams!

i tema:laime...as tiesa pasakius kol kas net dorai nzn kas mane padarytu laiminga.o tu, Aryan?atr zinai kas padarytu tave laiminga, kad jau galetum eiti i pensija?

vien tai kad gyveni jau gali buti laimingas... o be to laime tai toks dalykas kurijaucia visi zmones... tad nesakyk kad nejauti laimes.. gal tik apsimetineji jog tai nevyksta pas tave... nes tada vadinasi tu sedi kambaryje be duru, be langu, be maisto ir panasiu dalyku... nes net ir sitie smulkus dalykai gali sukelti laime...

Aryan,
bet visas busenas, emocijas, pojucius zmogui kazkas sukelia.esam tokie padarai, kad be kazkokiu antraeiliu dirgikliu nesugebetume jausti tu pirminiu, auksciausiu jausmu.viskam reikia kazkokios priemones.na tikiuosi supranti ka noriu pasakyti, nes lengvesniu zodziu neradau.tai vat ir idomu, ka turetum patirti, ka pamatyti, pajausti, ar dar kaip kitaip isgyventi, jog pajustum ta savo laime, apie kuria cia tiek daug ir gudrai sneki

Aryan, jei skaitei, tai nemanai, kad tarp jos pagrindinio veikėjo ir tavęs daug bendrumų? Jis ieškojo vidinės harmonijos, tu ieškodamas laimės irgi sieki to paties juk. Tai lyg kova tarp pesimizmo ir optimizmo, galbūt juokingai skamba, bet kažkas panašaus. Gal ir tau reiktų kažko panašaus į "stebuklingąjį teatrą"?
Dėl laimės - tenka pripažinti, kad pats esu pesimistas ir realistas. Į pasaulį žiūriu su išankstine nuostata apie jame įsivyravusį blogį, skausmą bei etc... Tad man laimė - retas reiškinys. Ir visgi kartais aš jaučiuosi laimingas. Ji mane pasiekia kai esu su mylima mergina, kurią matau ne taip jau ir dažnai. Tačiau būdamas šalia jos, aš jaučiuosi laimingas, jaučiu palaimingą ramybę, mane lyg apleidžia visos negandos, mintys dėl rytojaus ar ateities... Tokia ta mano laimė, jei to klausi.

daugiau noreti yra normalu... aisku jei tai neprzengia ribu vaidinamu ispuikimas... na siaip zinau kad turtingi zmones neisivaizduoja kas yra laime... nes jie turi viska ir dar siekia daugiau tureti..

O tu pati, Katiara, esi iš to "turtingųjų" sluoksnio? Gyveni kaip jie, žinai kaip jie jaučiasi? Nes pašnekėjai taip, kad ryškiai matos, jog tikrai nesi viena iš jų.

turiu tris dalykus pasakyti
1) prie laimės priprantama. Kaip liaudies išmintis sako-įsileisk į namus kiaulię-tai ir ant stalo užlips. Taigi, jei žmogus turi kuo apsirengti ir pavalgyti, jaučiasi laimingas. Bet po kurio laiko jam to nebeužtenka. Nusprendžia, kad reikia automobilio iki pilnos laimės. Nusiperka, mėnesį būna laimingas, bet po to nusprendžia, kad iki pilnos laimės jam trūksta namo. Kai turi namą, po kurio laiko vėl laimės nebelieka. Išvada tokia, kad amžinos laimės nėra, o materialinio turto sukurta laimė greit išnyksta.
2) smegenyse laimės pojūtį sukuria endorfinai. Bet deja prie jų priprantama. kai valgome ką nors skanaus, smegenyse gaminasi endorfinai. Bet jei kasdien valgytume tą patį skanumyną, ilgainiui smegenys priprastų prie tų endorfinų ir laimės nebūtų. Norint pasijautsi laimingu, reikėtų vis daugiau tų endorfinų. Panašiai kaip su narkotikais-vis daugiau ir daugiau...
3) lietuviai mėgsta skųstis "vaje vaje, koks aš nelaimingas, kaip man negerai" ir t.t.

Kartais išgyvenu tokią būseną, ją pavadinau 'stiprių pojūčių būsena' (juk turiu kažkaip įvardyti). Jasmas toks, lyg girdėtum lytėtum, užuostum, matytum šimtąsyk stipriau. Iš esmės tai geras jausmas, bet per stiprus. Toks, kad tave gali išvesti iš proto užuolaidos judėjimas vėjyje - toks nuobodus banalus vaizdas tampa per stiprus. O ką jau kalbėti, kai vieną kartą ta būsena apėmė "Kurpiuose" klausant grupės. Kiekvienas instrumentas! Šiaip manau, jei tą būseną įvaldyčiau, tai atneštų gerų rezultatų (po velnių, ir jaučiuosi stipri, tokia nėščia kažkuom nežinomu), bet dažniausiai tai baigiai nepajudinimu nei vieno piršto, nes jautiesi lyg milžinas, nuo kurio žingsnio sugriūtų mažų žmogelių trobos. Baisu. Bet nežinau, ar čia aš į temą...

Tai tęsiasi kelias valandas, jei truktų ilgam... jei aš taip nesugebėčiau įvaldyti TO, manau, kad atsidurčiau Švėkšnoje...

Aryan, nepamiršk, kad mano pasaulis yra su racionaliu bei realiu žvelgimu į ateitį. Taigi jame nėra grožio, nėra tų mažų, mielų smulkmenų, kurios pvz poetus įkvepia kurti, žmones skatina gyventi. Man visa tai nepasiekiama. Meniškos sielos neturiu. Piešti man daug daugiau negu baisu. Todėl vienintelis džiaugsmas man ir lieka ji... Neretai mes skiriamės kaip diena ir naktis, bet traukia ji mane stipriau nei viskas kitkas. Kai ji šalia, rodos, galiu kalnus nuverst. Kai ji kažkur toli - vėl apninka abejonės, vėl nesu tikras dėl tų dalykų, kuriais neabejojau, kai buvo šalia ji..
O knygą paskaityk, nepakenks tikrai. Šiais laikais žmonės ir taip per mažai šviečiasi, tad vieną gerą knygą galima skaityti ir daugybę kartų. Pvz. man labai patiko Remarko "Trys draugai", nors pats iš draugų niekada nelaukiu tokių tvirtų ryšių. Pernelyg daug kartų buvo man jie lyg Judai. Dėl to stebuklingo teatro, kad nenukrypčiau per daug į apmąstymus, jis egzistavo Halerio fantazijoje, nors buvo perteiktas kaip tikras. Tame teatre Haleris suvokė visą savo mąstymo klaidą, netoleregiškumą... Na, žodžiu, kaip ir pats minėjai, šitą knygą skaitant keletą kartų, vis kitokios interpretacijos kyla.
Paskutinis aspektas ir nutilsiu, gal ne amžiams, bet bent jau šiam kartui. Ir taip nusibodau, tikriausiai. Klausi ar egzistuoja ribos laimės... Šis klausimas verčia mane, sulyginti tave su Faustu. Ieškai pažinimo, vyruti... Gerbiu tokius žmones. Net nenumanau ar yra tokios ribos, nes pats visad esu susivaldęs ir nereiškiantis per didelių emocijų. Net išgėręs dažniausiai sėdžiu užsitvėręs nuo kitų ir ramiai mąstau sau įdomiomis temomis. O kada pasijaučiu laimingas... Aš tiesiog toks jaučiuosi ir viskas. Tad nemanau, jog yra tokia riba... Todėl linkiu tau surasti tą savo laimingąją ir džiaugtis kartu su ja jos arba savo laime. Sėkmės.

Dar, kai mano mielas dėdė F.N. sako, stiprūs jausmai - stipriems. Dar nesu.

Ne tiek priprantama, kiek patenkinus žemesnio lygmens poreikius pereinama prie aukštesnio lygmens siekių. Garsioji Maslow hierarchy of needs:

http://two.not2.org/psychosynthesis/articles/maslow.gif

Pakankamai detaliai išaiškinta. Pirmiausia žmogui reikia maisto ir vandens, kad jaustųsi laimingas, saugumo pojūčio, vėliau pereinama prie socialinių ryšių siekio, šiuos patenkinus - prie saviraiškos ir t.t.

Laimė siekiama laipteliais

Imk plunksną į rankas ir panaudok šią būseną kūrybiniam įkvėpimui Kada gi daugiau mūzos labiau draugaus su tavim jei ne tokiom siurrealiom akimirkom? Skaitytojai tik padėkos.