Neieškokite, nes nerasite...

mystique >>> Retkarčiais taip ir darau, bet tai sudėtinga, nes tada norisi netnejudėti. Dar dabar pamenu - stoviu gatvėje, rankose - nuplėštas plakatas ir tušinukas. Blaiviai apšlifavus tekstą hmmm... sunku įvertinti kokybę.

Kryziuoti>>> as tikrai ne is aukstuomenes... gyvenu paprasciau nei parastai... na turiu kai kuriu brangesniu daiktuku, bet tik todel kad man ju reikia... pries 9 metus baigesi egzistencija tarp ponu... na siaip negaliu sakyt, turiu ir dabar aukstuomenej pazystamu... uztai ir zinau kaip jauciamasi...

Aryan>labai idomu
Dristu tiketis,kad paiesku metu,dalimi to ka rasi-"laimės, išminties, įspūdžių" pasidalinsi ir cia.

per paskaitas aiškino apie tą Maslovo piramidę. Nuo tada ir maniau, kad tai yra nesąmonė. Dar davė spręsti testą, kad išsiaiškintume kuriame lygmenyje esame, mano rezultatų dėstytoja taip ir nepaaiškino ar nekilo tau mintis, kad vienos kažkokios taisykles (šiuo atveju tos Maslovo diagramos) visiems pasaulio žmonėms pritaikyti neįmanoma?... Verčia susimąstyti

Na kodėl? Man labai logiškai susidėlioja. Kad bado kankinamas vargu ar domėsies aukštosiomis materijomis Sieksi rasti maisto - čia ir dabar.

Žinoma, kad viena teorija negali visko aprėpti, bet jeigu ta teorija aprėpia tarkim 80% atvejų, ji jau vertinga. Bent jau mano atžvilgiu ji pasiteisina

Gali būti, kad papuolei ant dėstytojos, kuri nelabai mokėjo išaiškinti - nuo to irgi daug kas priklauso

ar žinai ką pasakė Archimedas, kai į jo namus įsiveržė romėnų kareivis? Jis jam pasakė: nelieskite mano apskritimų! Bet buvo nužudytas ir jo apskritimai paliesti. Štai tau pavyzdys, kaip labiau vertinama saviraiška nei saugumas (pagal maslovo piramidę turėtų būti kitaip). Be to, aš manau kad žmogaus poreikių negalima suskirstyti tik į 5 grupes

Taip, Maslow piramidė veikia, bet, regis, tai yra šis tas kita. Laimė ne kaip poreikių patenkinimas (na ir kas, kad dar ir dvasinių), bet laimė kaip absoliuti laisvė, kuri anapus 'aš turiu'.

Jei kiti nelaimingi,
jei sąžinė griaužia,
jei daugelis kartoja: "-klysti!"
jei neįžvelgiu gyvenimo prasmės,
jei neturiu gyvenimo tikslo,
jei mano laimė susikūrta ir trumpalaikė...
...negaliu būti laimingas.

Vieną kartą sėdėjome su bendradarbiais, kaip visada darbe "skyles" mūsų truputį liūdnas laikraštukas lopydavo info iš delfio. Informacija - R.Williams'ui depresija. Maketuotojas komentuoja - o ko jam dar norėti, juk viską turi? Galima turėti viską, ir nieko neturėti. Gal tiesiog ryškiai pasijunta, kadreikia kažko kito, gal tiesiog būti kitu.

Čia galima įdėti vieną gana naivias dvi esė, kurią dar universitete rašiau, atsiprašau už naivumą, bet iš esmės tai gana aiškiai apibūdina, ką noriu pasakyti.

...R. R. Rilke, Duino elegijas



Perskaicius Rilkes Duino elegijas, posakis „Gerai ten, kur manes nera" nusidazo kitomis spalvomis: tam kad butu gerai, reikia isaugti is saves. Arba kitaip - tam, kad butum, reikia saves atsizadeti.

Keista ir labai priestaringa? Juk sunku save isivaizduoti be vardo, paso, nuosavybes, praeities kupru, hobiu ir pareigu, aistru ir visada is salies ziurint kvailu meiles istoriju... Kita vertus, tiek daug besinesdamas, pries zvaigzdeta dangu vistiek teturi du tuscius delnus. Tas mazo ziurejimas i, atrodo, simtus kartu isnarstyta dangu, atima ama. Trys sekundes nemastymo (beveik Parulskio Trys sekundes dangaus) vis delto atima visus vardus, pasus, materialinius ir moralinius blizgalus - tave. Ir ta akimirka, be viso savo „turto" tu virsti zvaigzdeta begalybe amzinybes delne - argi ne turtuolis?

Visa, kas didinga, tiek Dievas, tiek meile, tiek grozis, geris ir tiesa, nei turi vardo, nei neisipaiso i laiko matavimus. Bet zmogus bijo didingumo. As bijau didingumo. Per mazas, per daug nepatyres, per daug laikinas su savo zaisliukais ir savimi kaip zaisliuku bei kvailu maistu pries pasauli, kurio niekada nenugales: Ir visa aplinkui/
rupinas mus nutylėti - kaip geda galbut is dalies/,
bet sykiu is dalies ir kaip neapsakoma vilti. Su potencialu, bet be potencijos.

Mazas komleksuotas zmogus kuriasi savo pasauli, nes Pasaulis jam per didelis. Gaidys ant meslyno - pagaliau drasus, pasivadines ir zinantis kitu vardus, logiskas, savimi pasitinkintis ir patenkinęs savo ego aistromis ir automobiliais (audines kailiniais), pagaliau didelis savo gyvenime.

I ji Mona Lizos sypsena zvelgia amzinybe.

...H. Hesse. Stiklo karoliuku zaidima.



Vis delto kuryba, kaip budejimas prie visu gelmiu ir bedugniu krasto, antesa daugiau nei gali ir drista paliesti kritiko zodziai, joks literaturos mesinetojas neatras jos esmes, kaip kad chirurgas niekada neras sielos. Tai anaiptol nereiskia, kad jos nera. Ji vilioja kaip Atlantida ir Gintaro kambariai savo neapciuopiamumu.

Kurejas visada zvelgia pro debesis i zvaigzdeta gelme, jei jis yra tikras kurejas, ir to zvilgsnio atsvaitai palieka kuryboje. Sis atsvaitas kaip seseliu zaismas - esantis ir kartu ne. Ar kazkas slepiasi uz zodziu? Ar jie yra debesys, kurie slepia visatos gelmes, ar pati gelme?

Hesse menininka vadina sviesos neseju, dziaugsmo ir skaidrumo zemeje daugintoju, ir su tuo sutiktu dauguma egzaltuotu skaitytoju ir visi garbetroskos ar siaip savim pasitikintys (save zinantys?) menininkai. Demokratiskai pritarus siam atsakymui, tenka taip pat sutikti su dieviska meno kilme, kitaip tariant, buti suviliotam suprantamu ir nesuprantamu zenklu baltame popieriaus lakste. Suprantamu, nes kuryba prasideda nuo gramatikos, nesuprantamu, nes kuryba niekada nebus tik gramatika. O gal?

Ar svarbu, ar ta begalybu, gelmu, kurioje sadomazochistiskai braido menininkas ir meno valgytojas, yra fiktyvi ar tikra? Nera tokio zodzio „tikra", todel nerasim jokio atsakymo su siuo sodziu, ji istarus suduztam (pabandyk google tinklapyje rasti nesanti zodi). Tikimybiu teorija yra pavojingas uzsiemimas, neretai paskatinantis sudegini tuos viliojancius begalybes pedsakus, kad ryta galetum pabusti su sypsena ir palengvejimu.

Po atkaklios tylos rytietiskas Visnu auksiniais dieviskais sparnais juos vel ataus nepaklusnioje tavo samoneje - tu niekada nepabegsi is sio zaidimo.

Joyce

Patiko:

Vis delto kuryba, kaip budejimas prie visu gelmiu ir bedugniu krasto, antesa daugiau nei gali ir drista paliesti kritiko zodziai, joks literaturos mesinetojas neatras jos esmes, kaip kad chirurgas niekada neras sielos. Tai anaiptol nereiskia, kad jos nera.

Visa, kas didinga, tiek Dievas, tiek meile, tiek grozis, geris ir tiesa, nei turi vardo, nei neisipaiso i laiko matavimus. Bet zmogus bijo didingumo. As bijau didingumo.

Mammamija..nebutum tu teologijos mokslu daktaru prisistates-nieko nesakyciau. Bet dabar..is didelio rasto isejo is krasto(LT liaudies patarle)

Keista laimės būsena, kai atrodo, pakanka tik buvimo. Paskutiniu metu dažnokai užkliūna krentanti saulės šviesa - žvilgsnis į tai, kaip ji prasibrauna pro rudeninius lapus, nulieja mano stalą, kilimą, žolę. Tada būna taip ramu, kad nieko nelieka. Tai net ne žavėjimasis, bet kažkas virš.

O jei ieškoti laimės, kurlink judėti? Ar įmanomas ramus buvimas be konfrontacijos su labai ribotu ir aiškiu pasauliu? Man atrodo, tas atitrūkimas gerokai parėžtų stogą, kad ir laimės prasme, taip, kad pvz., visai užmirštum nueiti susimokėti mokesčių, nežinotum, kaip pildyti blankų (dvievaži, net dabar man tai toks uh, baisus dalykas). Pastebėjau per paskutinius metus - kas man nesvarbu, o privaloma daryti, pasimiršta ar be jokio atmestinumo atlieki vis tiek blogiau.

Kaip užsiauginti tokią akį savyje, kuri sakytų - viskas yra gražu arba klaida per nežinojimą (pvz., kokios žmogžudystės ar Yvos dainavimas)?

DangausIlgesys >>> Jei tau gražu, kad Dievas neįsipaišo, kodėl bandai jį įpaišyti, sakydamas jis yra toks ir toks? Jau kažkam esu sakiusi, kad, mano nuomone, kiekvienas turi rasti SAVO santykį su Dievu, net jei tas santykis yra netikėjimas. Tai tik mano nuomonė, beje, nukrypstanti nuo temos.

Klaipėdoje nuostabus drėgnas vėjas, kai nešalta, bet stipru. Pamenu vieną akimirką, kai susijaudinau (ir toliau) glostydama savo beretę, dar studijų laikais. Kai tai nėra per daug stipru, visai faina: dabar mėgaujuosi spausdama kvaliatūros klavišus, gerdama rytinę arbatą pavadinimu 'Mūza' darbe. Bet mane gąsdina dar kas - mano dabartinė pakili nuotaika, kurią tiktų apibūdinti kaip santurią laimę, visai nesusijusi su 'turėti'. Kartais atrodo, kad tai gali mane visai sustabdyti nuo 'karjeros darymo', ambicijų turėti daug.

Manau neįmanoma jau pradėjus savo 'būti ar nebūti' sustoti pusiaukelėje. nežinau, kodėl, bet man vis tiek atrodo tai saugiau. Anksčiau ar vėliau, vis tiek susiduti su tuo akis į akį. Geriau anksčiau, būsi toliau nuėjęs. Nori nurimti? Gal pirma reikia suliepsnoti, sudegti? Ai, nežinau - vėžlio greičiu plaukiu per savo devynias jūra ir marias.

P.S. prakeikiu savo kiaurą atmintį, bet yra toks rytų poezijos tekstas, kurio pagrindas imant dvi priešingybes 'yra laikas... yra laikas...' (pvz., yra laikas verkti, yra šokti iš džiaugsmo) Gal tu žinosi, kaip tyčia, nei eilutės neprisimenu. tai taip, manau, yra viskam savo laikas. be vieno ar kito negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Kalbant apie galvojimą, tai čia man atrodo, galėtų galioti spyralės principas - apgalvoji nuolat tuos pačius dalykus tik kitame lygmenyje. Nemąstymas jaunystėje gali privesti iki 'neišaugtų' minčių. Bet aš suprantu, kad kalbame apie ką kita - kam viso to reikia? Ar tas troškulys iš viso kada nors baigsis? Ar nuo to bus kažkam geriau, tau, ar kitiems? Net jei kalbėsime, kad nuo tavo filosofinės minties kažkas atsispirs ir skris toliau - kam viso to reikia? Į kur einama? Gerai kokiems farmacijos mokslo atstovams - jie tikisi išgydyti AIDS ar dar ką... O ko siekiama šiuo keliu?
Aišku, aš slapta tikiuosi, kad išmąstysiu gyvenimą, tokį, kuriame būčiau laiminga. Žinau, kad tai absurdas (tuo labiau, atsižvelgiant į mano gebėjimus), bet kitaip... na ir kas, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Jaučiusi savame kelyje, ir jei grįšiu iš miško - tai su laimikiu (arba - kojomis į priekį).

Aryan >>> Man regis, optimizmas-pesimizmas, gali priklausyti nuo nuovargio ir troškulio (alkio). Man kartais būna taip: valgau, nes esu labai išalkusi, o kai jau šiek tiek pasisotinu, pažiūriu, ką valgau, nepatinka ir skonis, išvaizda ir metu viską lauk.
Nors šiaip, sutinku, noras žinoti kyla iš nesaugumo. Duokite man atspirties tašką. O jo nėra. Objektyvumas tampa iliuzija, kai suprantame, kad tai MES davėme visus vardus. Mes galime labai daug sužinoti ir, be abejo, žmonija atrado labai daug atradimų. Bet gal jie pastatyti ne ant to pagrindo? Aš žinau, kad nieko nežinau. Tik tiek.
Aš nieko nežinau, bet naudoju savo sugebėjimus - šokti, glostyti, mąstyti. Aš vartotojiška - imu tiek, kiek galiu. Ir iš savęs.