Senatvė

Turiu fobiją-bijau per vėlai numirti.Kai pamatau gatvėje vos besivelkančia bobute ir pagalvoju,kad ir aš toks kažkada galiu toks tapti,per kūną nubėga šiurpuliai.Koks tikslas gyventi kai jau nebegali džiaugtis gyvenimo teikiamais privalumais.Kai beveik viskas gyvenime tampa nebemiela.Galu gale tampi invalidu ir tau reikia nuolatinės priežiūros.Ar išvis tai galime vadinti gyvenimu?Man labiau panašu į kankinimasi iki tol kol pagaliau galėsi numirti.Kodėl turime kankintis patys ir kankinti savo artimuosius?

dabar taip atrodo..o sulauksi brandesnio amžiaus ir noras gyventi bus stipresnis už senatvės bėdas..

Gali būti

tikrai kitaip atrodys senatvėj.. bus vaikai, anūkai, gal net pronūkiai.. Šakės kiek džiaugsmo bus ir visi turės senelį, ar prosenelį, žinai kaip mielai tau, senam būnant, skambės tie žodžiai "proseneli" ar "seneli" tada ir bus noro gyvent manau

Tai va tik dėl artimu žmonių ir bus verta

jeigu tų artimųjų bus.
jei aš šeimos nesukursiu, tai man ir prasmės senatvės laukt nebus

Nejuokink... Bet , jei tokiam amziuj JAU tokios mintys...Gali ir taip nutikti

jaigu tokios mintys kankina , tau reikia "HAUSO" pagalbos..

Jaunystėje daug kas atrodo kitaip.Man irgi atrodė,kad normalus gyvenimas baigiasi sulaukus 30....O dabar,kai jau daugiau yra-gyvenu ir tuo džiaugiuosi!

"Hauso" pagalbos
Ne siaip zmogus pagalvojo sitaip ir viskas, man tokiu minciu niekada dar nebuvo. Visada dziaugiuosi gyvenimu, taip pat patariu ir Tau.

Iki tos senatvės, jeigu norėsi, spėsi susikurt gero gyvenimo pagrindą: sutvirtinti ryšį su draugais, mylima žmona, vaikai, poilsis ir pan, tada tikrai nenorėsi visko prarast. O jei kiurksosi samonom ir kerpėm apaugęs, tokios mintys ir dažniau aplankys.

Tai yra naudingos mintys, bet neverta per daug "užsiciklinti", nes jaunystės laikas skirtas jaunystei, o ne apmąstymams apie mirtį. Istorijoje daugybė žmonių, kurie savo kūrybinį piką pasiekė sulaukę žilos senatvės - nemažai priklauso nuo nusiteikimo.

Kad ir kaip nelaukčiau senatvės, joje yra gero: nurimsta aistros, tam tikra prasme blaivėja protas, anksčiau buvę svarbūs dalykai nustoja savo vertės, yra apsčiai medžiagos apmąstymams, galimybė patarti kitiems.

Mane labiausiai glumina štai kas: tam, kad sulaukčiau 90-ies metų, man tereikia nugyventi dukart tiek, kiek jau gyvenau. O aš jaučiuosi dar ganėtinai jaunas ir mažai gyvenęs. Šitai mane baugina - laikas bėga taip greitai.

aš taip pat turiu panašią fobiją. neįsivaizduoju savęs vidutinio amžiaus ;D

kiekvienam žmogaus gyvenimo laikotarpiui būdingi skirtingi malonumai. aš negalvoju apie blogąją senatvės pusę, jau geriau - apie tai, kaip turėsiu (gal) vaikų, anūkų, eisiu į senukų šokius, žiūrėsiu serialus, eisiu į polikliniką ir skųsiuos viskuo ir bambėsiu ant jaunimo

Mano mama labai džiaugiasi vidutiniu amžiumi, sako, kad šimtą kartų geriau negu jaunystėj. Seneliams džiaugsmas- anūkai, kurie pas juos atvažiuoja, myli.

O kodėl tu į bobutes žiūri ir taip galvoji? Logiškiau būtų į diedukus
Jei rimtai, tai aš tokios pačios nuomonės. Man gili senatvė, su visais jos skausmais ir nepatogumais, atrodo pats baisiausias dalykas...Nieko negali padaryti pats, nieko nesuvoki, o visi kiti su palengvėjimu sutiktų tavo mirtį. Pati senatvės pradžia, aišku, jei sveikata dar padori, gal ir visai miela atrodo - savo dalį atidirbai, pagaliau gali pasiilsėti, vaikus per kančias užauginai, gali pasidžiaugti anūkais. Tokios būklės viskas galėtų ir baigtis.
Mano seneliai 70-mečiai, dar puikiai laikosi, o senelė tai išvis bistra tokia, kur tiks koks balius, tuoj važiuoja, šokt, dainuot. Nenorėčiau jos matyti susenusios ir nebepajėgiančios nieko daryti...O tuo labiau savo mamos

O man pati senatvė neatrodo baisi, kur kas baisesnis yra tas faktas, kad gali likti vienas, be artimųjų. Aišku, dažnas iš mūsų pagalvoja apie tai: "o kas jei aš atgulsiu į patalą ir būsiu kitiems našta?". To tikrai nenori nei vienas, bet niekas negali žinoti kaip viskas bus.
Todėl manau, kad tai yra ne senatvės, o nežinios fobija...
Ir šiaip: "ar verta save kankinti tokiomis mintimis, galbūt net nesulauksi senatvės..."

Mano senelis irgi toks... Nors sveikata kaip ir kiekvieno senolio šiek tiek šlubuoja, bet palyginti dar sveikas, ir daržus susikasa, daržoves augina, namus prižiūri, ir dar visur palakstyti mėgėjas (pas draugus, giminaičius), ir senelę prižiūri pats, kuri negali vaikščiot. Va jai tai gal ir liūdna turėtų būt, nes beveik niekur nebeišeina, o irgi "tūsovna" moterėlė buvo Manau, svarbu tokių žmonių neapleisti, neužmiršti. Aš va pati matau, kai parodom dėmesio (skambutis, pasveikinimas su gimtadieniu ar kt. smulkmena), kaip jie džiaugiasi...

Paminėjau bobutes,nes jų mieste dažniau sutikti galima ypač tokių kurių senatvė nepagailėjo,kadangi dažniau sutinki dažniau ir pagalvoji,bet tinka ir diedukai.Aišku žmogus žmogui nelygu,gali ir 90-ties buti žvalus ir nepraradęs orumo,bet čia jau tokia loterija gaunasi

Su žmonėmis skirtingai būna, sulaukus didelio amžiaus kaip 90 ar daugiau. Bet senatvė yra tokia, kad mąstymas ir požiūris būna kitoks, nei žiūrint iš jauno žmogaus. Tai, kad senatvė baugina ar nenoras būti našta ir t.t. senatvėje galima visiškai kitaip mąstyti. Jeigu turi vaikų, anūkų, yra ryšys tarp jų stiprus (geras). Ir dažnai būna pas juos, jog patys negali suvokti tokio dalyko, kai gali būti rakštis.

Senatvė baugi yra tik tada, jei esi vienas, neturi palikuonių. Net turint, gali jie tave apleisti, visiškai.