LaisvasŽodis
Pažengęs
|
SIONO IŠMINČIŲ PROTOKOLAI
Parašyta 1897 metų Sionistų suvažiavime
Protokolas Nr. 1
Bendrai išsiaiškinę, imsime kalbėti apie kiekvienos minties reikšmę palyginimais ir išvedimais, nušviesime sąlygas. Taigi aš formuluoju savąją sistemą su mūsų ir
gojų pažvalgomis.
Reikia pažymėti, kad kvailiųjų instinktų žmonių daugiau nei gerų žmonių. Todėl geriausi rezultatai juos valdyti pasiekiami prievarta ir grasinimais, bet ne kokiais pasitarimais. Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti diktatorium,
jei tik galėtų. Todėl kitas rūpinasi tik savo gerove, bet ne kitų.
Teisė - jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris, kuriuos vadina žmonėmis; kas jais ligi šiol vadavo? Kai pradėjo visuomenės santykiai megztis, jie klausė kietos valdžios; vėliau įstatymo, kuris yra tokia pat jėga, tik
maskuota, vadinasi, gamtos dėsnių - teisė jėgoje.
Laisvė - idėja, liberalizmas. Politinė laisvė yra idėja, bet ne faktas. Tą idėją reikia mokėti taikinti, kada yra reikalinga idėjiniu priviliojimu pritraukti žmonių jėgas į savo partijas, jei jinai sugalvojo kitą valdančiąją partiją
sunaikinti. Tas uždavinys palengvėja, jei priešininkas užsikrečia pats laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idėjos praranda savo galingumą. Čia tatai ir pasireikš mūsų teorijos laimėjimas: tuojau valdžia savaime atitenka į kitas rankas, nes akloji tautos jėga nė dienos negali išbūti be
vadautojo, ir naujoji valdžia stoja susilpnėjusios dėl liberalizmo senosios valdžios vietoje.
Auksas, tikėjimas, savivaldybė! Mūsų laikais liberalų valdytojų vietininku yra aukso valdžia, t. y. Žmones valdo auksas. Laisvės idėja neįvykdytina svajonė, nes ja nemoka kiek reikiant
naudotis. Jei tik kurį laiką imtų patys žmonės valdytis, tuojau pasileidimas įsigalėtų. Tada jau prasideda nesantaika, kivirčai, barniai, greitai išvirstanti į socialines kovas, kuriose valstybės dega ir jų reikšmė virsta pelenais.
Kapitalo despotizmas. Ar valstybė netenka gyvybės
galvos, ar vidiniai kivirčai atiduoda ją išoriniam priešui valdyti - šiaip ar taip yra, vistiek ji jau amžinai žlugusi: ji mūsų valdžioje. Kapitalo despotizmas (o kapitalas visas mūsų rankose) tiesia jai šiaudelį gelbėtis, už kurio valstybei tenka noroms nenoroms laikytis; kitaip ji tuč tuojau
smegtų į bedugnę.
Vidaus priešas. Tą, kuris iš liberalinės sielos sakytų, kad tokios rūšies sprendimai esą nedori, aš klauščiau: jei kiekvienai valstybei du priešu ir jei prieš išorinį priešą jai leista ir laikoma geru daiktu vartoti visas kovos priemones, pavyzdžiui: nesupažindinti
priešo su savo puolimo ir gynimosi planais, pulti jį nakčia arba su nelygiu žmonių skaičium, tai kodėl gi tokios priemonės prieš blogesnį visuomenės tvarkos ir gerovės ardytoją galima vadinti neleistinomis ir nedoromis?
Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas viltis sėkmingai
vadovauti minioms išmintingais aiškinimais, arba perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet kuris gali pasirodyti paviršutinai galvojantiems žmonėms malonesnis? Pripratę vadovauti niekšiškais geiduliais, paskalomis, papročiais, patikėjimais, tradicijomis ir sentimentalinėmis
teorijomis, - žmonės minioje ir minios žmonės partijomis suskyla. Tuo tarpu partinis suskilimas trukdo susitarti ir nuraminti įsisiubavusias žmonių mases. Kiekvienas minios nusprendimas pareina nuo pripuolamos arba tyčia paruoštos daugumos, kuri, nežinodama politikos paslalpčių, daro absurdišką
sprendimą ir tuo pati pasigimdo anarchiją valdžioje.
Politika ir moralumas. Politika neturi nieko bendro su moralumu, ne politikas ir todėl netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, turi griebtis ir gudrybių, ir veidmainiavimo. Didžiausios tautų ypatybės - atvirumas ir doringumas -
politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto greičiau nei kitkas, kad ir stiprų priešininką. Tos ypatybės turi būti gojų valstybių atributais. Tačiau mes nieku gyvu negalime jomis vadovautis.
Galingesniojo teisė. Mūsų teisė - jėgoje. Žodis „teisė", yra atitrauktinė ir niekuo
neįrodoma mintis. Tas žodis reiškia: duokit man tą, ko aš noriu, kad aš tuo pačiu įrodyčiau, jog esu stipresnis už jus.
Valstybėje, kur yra blogai organizuota valdžia, įstatymų ir valdytojo susilpnėjimas dėl supuvusio liberalizmo veikimo, aš imu naują teisę - tvarką ir vyriausybės
parėdymus, sugniaužt įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir tapti valdytoju tų, kas atidavė mums savo galios teisę, atsisakęs nuo jos lengvatiškai, liberališkai.
Masonų-žydų valdžios galybė. Mūsų valdžia, kai šiandie yra susvyravusios visos kitos valdžios, bus galingiausia ir
stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus nematoma ligi tol, kol tiek sutvirtės, kad jos jau nebegalės jokia gudrybė nuversti.
Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį mes esame priversti dabar padaryti, gims gera, galinga valdžia, kuri nustatys teisingą žmonių būties
mechanizmo ėjimą; senąją tvarką šiuo atveju suardys liberalizmas. Rezultatai pateisina priemones. Kreipkim akį savo planauose ne tiek į tai, kas gera ir dora, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga.
Prieš mūsų akis stovi planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios mums
nebegalima atsitraukti, nes kitaip visas žydų amžių darbas žlugtų.
Žabalių minia. Išdirbant gerą veikimą reikia turėti galvoje minios akiplėšiškumą, nepastovumą, nenuolatumą, jos nemokėjimą suprast ir gerbt saavojo gyvenimo salygas, savo gerovę saugoti. Reikia atminti, kad minios galia
akla, neišmintinga, nespręsta, pareinanti taip iš dešinės, taip ir iš kairės. Aklas aklo toli nenuves: jis gali tik jį į bedugnę įmurdyti. Iš to seka, kad minios nariai, liaudies išsišokėliai, nors jie ir genialūs bei išmintingi, bet politikoje nei bū, nei me nenusimanantys, negali pasireikšti kaipo
minios vadai: jie išstodami viešai tik žudo visas tautas. Tik iš jaunų dienų ruošiamas pasauliui asmuo tegali žinoti žodžius, kurie yra politiškųjų raidžių sudaromi.
Partijų peštynės. Žmonės pavesti sau, t. y. išsišokėliams iš jų tarpo, yra silpninami partijų kivirčų ir peštynių,
kurios kiekviena veržiasi gauti valdžią ir garbės naudojantis netvarka šalyje. Ar gali žmonių masės ramiai svarstyti šalies reikalus ir valdyti šalį, kai viskas sujunka su asmens interesais? Ar gali žmonės gintis nuo išorės priešų? Negali, nes į tiek dalių, kiek minioje galvų išskaldytas planas
nustoja ant galios, ir todėl lieka nesuprastas ir negalimas vykdyti.
Geriausias valdymo būdas - vieno asmens valdžia. Tik vienas valdąs asmuo tegali išdirbti aiškius planus, padaryti šaly tvarką, kaip reikiant sutvarkyti valstybės mašinos mechanizmą. Todėl tenka daryti išvadą, kad
tikslingas šalies naudai valdymas turi būti atiduotas į vieno atsakingo asmens rankas. Be absoliutinio despotizmo negali būti civilizacijos, ne masių, bet jų vadų vedamos. Minia - barbaras, reiškiąs savo barbariškumą kiekvieną progą. Kai tik minia sugriebia į savo rankas valdžią, jinai greičiau
paverčia tą laisvę į anarchiją (netvarką, neklaužadybę), nes taip vadinamoji anarchija yra ne kas kitas kaip tik aukščiausias barbariškumo laipsnis.
Spiritas, klasicizmas, ištvirkimas. Pažvelkit į paspirituotus gyvulius, apsvaigusius degtine ar vynu. Juk alkocholio tokios pat teisės
kaip ir laisvės! Taip pat ir mes privalome spiritu tvirkinti gojus savo žadėtajam tikslui pasiekti. Gojų tautos apkvaišo nuo spiritinių gėrimų, o jų jaunimas apkvailo nuo klasicizmo ir ankstybojo ištvirkimo, paleistuvavimo, į kuriuos tą gojų jaunimą stumia mūsų agentūra - guvernieriai, liokajai,
guvernantės turtuolių namuose ir mūsų žydės moterys gojų pasilinksminimų vietose. Į tų paskutiniųjų skaičių galima įtraukt ir taip vadinamąsias „draugijos damas" (prostitutes), kurios, kaip tikros savanorės, yra jų paleistuvavimo ir prabangos šalininkės.
Žydų-masonų valdžios principas
ir taisyklės. Mūsų obalsis - jėga ir veidmainystė. Tik jėga tenugali kitus politikos srityje, ypačiai jei jinai slepiasi talentuose, reikalinguose valstybės vyrams. Prievarta turi būti principu, o gudrybė ir veidmainybė - taisykle vyriausybėms, kurios nenori nusiimti savo karūnos ir padėti ją po
kokios nors naujos jėgos agentų kojomis. Toji blogybė yra vienintelė priemonė tikslui pasiekti' todėl mes turime užsiimti papirkinėjimais, apgaudinėjimais; sukimais ir išdavinėjimais, kai mums tenka savo tikslą pasiekti. Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę nesvyruojant, jei tuo būdu mes
žinome, kad šiuo keliu mes galime kitus pavergt ir sau valdžią pasiimti.
Teroras. mūsų valstybė, eidama ramaus pasaulio nukariavimo keliu, turi teisės pakeisti karų baisenybes į ne taip greit pastebimas priemones. Jos yra karstymai, kuriais tik tegalima palaikyti terorą, kad visi aklai
žydų klausytų. Teisingas, bet nenuteikiamas žiaurumas yra didžiausias valstybės tvirtumo faktorius. Ne tik vardan naudor, bet ir vardan tautybės, vardan pergalės mes privalome laikytis prievartos ir veidmainingumo programos. Išrokavimo (ėšefto) doktrina tiek pat galinga, kiek ir jo vartojamosios
priemonės. Todėl ne tiek pačiomis priemonėmis, kiek žiaurumo doktrina mes tapsime nugalėtojais ir pavergsime visas valdžias savo valdžiai. Pakanka to, kad žinotų, jog mes nepermaldaujami, ir tuokart visi mūsų klausys.
Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes kitų tautų žmonėse
paleidome žodžius: „laisvė, lygybė, brolybė", žodžius tiek daug kartų kartotus nuo to laiko nesamoningų papūgų, kurie iš visur, kaip skruzdėlės prie medaus, lėkė skubėjo ir lipo prie mūsų masinimų, prie tų tuščiaskambių žodžių, su kuriais jie prarado pasaulio gerovę, tikrąją jų ankščiau turėtą
asmens laisvę. Neva protingi inteligentai gojai nesuprato tų žodžių abstraktingumo, neišgalvojo prieš mus naujų gojų naudon einančių obalsių, nepastebėjo, kad gamtoje nėra lygubės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustačiusi protų nevienodumą, charakterių ir gabumų įvairumą; lygiai taip pat gojų
inteligentai nenumatė, kad minia akla, kad minios išsišokėliai, išrinkti kraštui valdyti, politikos srityje tokie pat žabaliai, kaip ir pati minia, kad pašvęstasis, nors ir kvailys, galės valdyti, o nepašvęstasis, nors ir genijus, nieko nesupranta politikoje. Visa tai gojai praleido ir praleidinėja
pro akis nepastebėdami. Kaip tik tuo rėmėsi dinastiškasis valdymas: tėvas perduodavo savo sūnui politinių reikalų ėjimo paslaptį taip, kad niekas nieko iš šalies nematydavo, kaip tik vienui vieni dinastijos nariai ir tuo būdu negalėjo išduoti paslapčių valdomajai tautai. Per laiką, mes, pasinaudoję
dinastiniais paveldėjimais, viską aukštyn kojomis apvertėm, ir politiką laimėjome, garantuodami savo tolimesnį pasisekimą.
Gojų aristokratijos privilgegijų panaikinimas. Visuose pasaulio kraštuose žodžiai „laisvė, lygybė, brolybė" pritraukė mūsų akliesiems agentams padedant, minių
minias žmonių, kurie su džiaugsmu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu tie žodžiai buvo kirminai, kurie ėdė kinivarpavo gojų gerovę, naikindami visur santaiką, ramumą, solidarumą, tarpusavę pagalbą, griaudami visų jų valstybių pamatus. Jūs veliau pamatysite, kad visa tai mums į naudą išėjo: ta aplinkybė
padėjo mums įsgyti kozerį - privilegijų panaikinimą, kitaip sakant pačią gojų tvirtybę, jų ramstį, aristokratiją, kuri buvo vienintelis savųjų tautų užtarėjas ir gynėjas nuo žydų.
Naujoji aristokratija. Nuo amžių buvusios gojų aristokratijos (šviesuolių luomas) griuvėsiuose mes statome
savo piniginės inteligentijos aristokratiją. Jinai viską valdys. Tos naujos aristokratijos cenzą mes nustatėme turtu, turtingumu, kuris nuo mūsų pareina, ir mokslu, kurį varo mūsų išminčiai.
Psichologinis išrokavimas. Mūsų pergalė palengvėjo dar ir tuo, kad santykiuose su mums
reikalingais žmonėmis mes visados veikiame pačias jautriausias žmogaus proto stygas į išrokavimą, į gašlų nepasitenkinimą žmogaus materialiniais reikalavimais. O kiekviena čia pažymėta žmogaus silpnybė, paimta atskiromis, moka lengvai numušt iniciatyvą, atiduodant žmonių valdžią jų veikimo nupirkėjo
žiniai.
Žmonių atstovų mainymaisi. Žmonių arba šalies atstovų mainymaisi atidavė tuos pačius žmones mums valdyti, tartum kokiems iš tikrųjų išrinkties valdytojams.
Protokolas Nr. 2
Ekonomiškieji karai - žydų įsigalėjimo pagrindas. Mums reikia, kad karai
neduotų teritorinių patogumų. Toji salyga perkels karą į ekonomikos sritį, kurioje tautos mūsų įveikiamos pajaus mūsų viršaus jėgą, o tokia padėtis atiduos abi puses mūsų internacionalinėms agentūroms, turinčioms milijonus akių, kurioms niekas nekliūva. Tada mūsų tarptautinė teisė nušluos tautų
teisę ir ims valdyti tautas taip, kaip civilinė valstybių teisė valdo ir normuoja savo valdinių santykius.
Nurodomoji administracija ir slaptieji patarėjai. Mūsų išrenkamieji iš publikos administratoriai, turėdami vergų palinkimą, nebus asmenimis, ruoštais valdyti ir todėl jie lengvai
pataps mūsų kortojimo „devynėmis", mūsų mokslininkų ir genialių patarėjų, specialistų rankose, išauklėtų iš pat mažumės valdyti viso pasaulio reikalus. Kaip jau yra mums žinoma, tie mūsų specialistai ima reikiamąsias žinias valdyti iš žydų politinių planų, iš istorijos pamokymų, iš kiekvieno
momento. Gojai nesivadovauja istorinių tyrinėjimų praktika, bet teoretiškai viską matuoja, be jokios kritinės pažiūros į rezultatus. Todėl mums nėra ko su jais skaitytis. Tegu jie sau lig laikui linksiminasi arba gyvena viltimi sulaukti dar geresnių pasilinksminimų arba teskęsta savo praeities
atsiminimuose. Tegu jiems svarbiausiu daiktu yra tai, ką mes jiems įteigėme pripažinti neva už mokslą (t. y. teoriją). Tuo tikslu mes nuolat, per savo spaudą, keliame aklą pasitikėjimą jais. Gojų inteligentai girsis mokslo žiniomis ir, be logiško jų patikrinimo, priims visas iš mokslo išimtąsias
mūsų agentų gudriai sukombinuotas žinias, kad tuo būdu gojų protai pakryptų į mūsų pusę ir pamiltų žydus.
Griaujamųjų mokslų pasekmės. Jūs nemanykite, kad mūsų tvirtinimai tik pliki žodžiai. Žvilgterėkite, ką mums gero yra davę apsvaiginę gojus. Darvinizmas, Marksizmas, Nyčšeizmas. Tos
kryptis stačiai apsukė gojų galvas ir praskiedė jų protus.
Prisitaikymas prie politikos. Mums tenka skaitytis su šiandieniniais tautų būdais, mintimis, tendencijomis, kad nedarytumėm klaidų politikoje ir administraciniuose reikaluose. Mūsų sistemos pergalė, kurios mechanizmo dalys yra
įvairios, žiūrint į tautų temperamentus, negali nepasisekti, jei praktiškas jos taikymas nesirems praeities daviniais sąryšy su dabartimi.
Spaudos vaidmuo. Šiandienių valstybių rankose yra milžiniška jėga, kuri nurodo minties ėjimą tautoje - tai spauda. Spaudos vaidmuo - kelti aikštėn
neva būtinus reikalavimus, perduoti žmonių balso skundas, reikšt ir kelt nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą. Spaudoje įsikūnija žodžių žaidimo ryškumas. Bet valstybės nemokėjo pasinaudoti ta jėga, ir ji, toji spaudos jėga, atsidūrė mūsų rankose. Per ją mes surinkom į savo rankas auksą,
neatsižvelgdami į tai, kad mums teikdavo jį imti iš kraujų ir ašarų srovių. Bet mes atsipirkome, aukodami daug savo tautos gyvybių. Kiekviena mūsų tautos auka verta tūkstančio gojų galvų prieš judėjų Dievą.
Protokolas Nr. 3
Konstitucijos svarstyklių nepastovumas, teroras
rūmuose. Šiandienės konstitucijos svarstyklės greit apvirto, nes mes nustatėm jas netobulai tam, kad jos nuolat svyruotų ligi persitrins jų laikytojas. Gojai sprendė, kad jį, tą „laikytoją", gana tvirtai esą nukaldinę ir vis laukė, kad štai štai galų gale svarstyklės nurims ir sulygsvarės. Bet
laikytojas - valdantieji - žstoti savo atstovų, kurie kvailioja, džiaugdamiesi nieko nekontroliuojami ir neturėdami prieš nieką jokios atsakomybės. Tai daro valdžios rūmuose mūsų įsigalėjęs teroras. negalėdami prieiti prie savo tautos, įeit į patį tautos vidurį, valdantieji jau negali susikalbėti su
tautiečiais, įsitvirtinti prieš valdžios troškėjus. Mūsų perskirtos matomoji valdomųjų asmenų jėga ir akloji tautos jėga nustojo reikšmės, nes atskiromis, kaip žabalis be lazdos, ir viena ir kita pusės yra bejėgės.
Valdžia ir savimeilė. Sukiršint ir paskatint valdžios geidėjus -
reikalui mes prieš vienas antrą pastatėme visas jėgas, įdiegę jiems liberalinių tendencijų peprigulmingumą. Mes čia visais galimais būdais naudojomės: mes apginklavome visas partijas, mes pavertėme valdžią ambicijų taikikliu. Valstybę mes pavertėm arena, kurioje plinta nelaimės... Dar truputėlį ir
suįrimai, bankrotavimas pasireikš visur.
Parlamentų gargaliai, pamflėtai, naudojimosi valdžia blogiems darbams. Kiauramaišiai gargaliai pavertė į oratorių varžytynes ir administracinius susirinkimus. Drąsūs žurnalistai, neceremoningi pamfletistai-šmeižikai kasdien puola administracijos
personalą, galutinai versdami visas įstaigas sunykti. Ir viskas virs aukštyn kojomis žydų naudai, kai iš proto išėjusi minia pajus galią.
Ekonominė vergija, „tautos teisė". Tautos prikaltos prie sunkaus darbo. Jas prikalė neturtas dar labiau nei vergystė ar baudžiava. Iš baudžiavos ir
vergystės žmonės šiaip ar taip galėjo atsipalaiduot, galėjo su tomis nelaimėmis apsidirbti, bet iš vargo jie neištruks. Mes įterpėm į konstitucijas tokią teisę, kuri yra mūsų visos tos taip vadinamos „tautos teisės" gali būti tik idėjoje; bet jų praktikoje niekados niekas neįgyvendins. Kas bėda
proletarui, sulenktam į lanką nuo sunkaus darbo, kad plepiai gauna teisę plepėti, žurnalistai teisę rašyti visokius niekus kartu su darbu, jei proletariatas neturi gero iš konstitucijos, gal tik tuos mažus trupinėlius, kuriuos mes jiems mėtome nuo savo stalo už tai, kad jie (proletarai) savo balsus
atiduoda mūsų reikalams, už mūsų kandidatus, mūsų agentus?
Respublikos teisė vargšui neturčiui - karti pašaipa, ironija, nes kasdieninis vargas ir prakaitas neduoda jam tos teisės; antraip, atima jam garantiją nuolatiniam ir teisingam uždarbiui ir stato jį į priklausomybę nuo savininkų
arba draugų streikų.
Kumštis ir aristokratija. Mūsų vadovaujama liaudis naikina aristokratiją, kuri yra tos liaudies tikroji užstojėja, gynėja ir maitintoja, nes aristokratija, siekdama sau naudos, dirba ir visos tautos gerovei. Panaikinus aristokratiją, liaudis tampa kumščio pavergta
ir prispausta; ji tuokart noroms nenoroms turi nusugyvenusių padaužų jai uždėtą jungą vilkti.
Masonų-žydų armija. Štai tuokart mes turime pasirodyti neva tų darbininkų, tos liaudies gelbėtojais nuo varžymo ir priespaudos ir pasiūlyti jiems stot į mūsų eiles, į mūsų socialistų,
anarchistų, komunistų kariuomenę, kuriems mes, žydai, visados padėjome ir padėsime. Visą tą darbą laimina ir derina, neva skelbdami visam pasauliui solidarumą, mūsų pramanytoji socialinė masonėrija. Aristokratija, kuri naudojosi darbo žmonių prakaitu buvo suinteresuota, kad darbininkai būtų sotūs ir
tvirti.
Gojų išsigimimas. Mes kaip tik antraip norėtumėm, t. y. trokštumėm, kad gojai išsigimtų. Mūsų valdžia - chroniškas darbininkų kiršinimas ir jų silpnumas, nes jie šiuo atveju atsiduoda mūsų valiai, o savo valdžioje jie neras nei jėgų, nei energijos mums, žydams, pasipriešinti.
Badas ir kapitalo teisė. Badas sudaro kapitalo darbininkams varžyti, tikriau negu duodavo tokią pat teisę aristokratijai caro valdžia. Vargu ir iš jo kylančią neapykanta mes sukiršiname minias ir jos rankomis nušluojame tuos, kurie mums kliudo.
Minia ir „pasaulio
valdytojo" karūnavimas. Kai ateis laikas mūsų Pasaulio Valdytojui karūnuoti, tai tos pačios rankos (nekaltų darbininkų) pašalins galinčią pakely pasimaišyti kliūtį.
Pagrindinis būsimųjų masonų mokyklų programos dalykas. Gojai atprato galvoti be mūsų geriausių mokslo patarimų. Todėl jie
nemato būtino reikalo sutvirtėti. Juk, kai ateis mūsų karaliavimo dienos, mes būsime nebeperkalbami ir reikalausime štai ko: kad pradedamosiuose mokyklose būtų dėstoma vienintelis mokslo dalykas pirmoje eilėje - žmogaus gyvenimo, socialinės buities santvarka, nes ji reikalauja ir reikalaus darbo
padalinimo ir, žinoma, žmonių suskirstymo į klases ir luomus. Būtinai turi visi žinoti, kad lygybės pasauly negali būti, kad negali vienodai atsakyti prieš įstatymą tas, kuris savo elgesiu kompromituoja visą visuomenę ir tas, kuris tesirūpina vien tik savo garbe.
Socialinės santvarkos
mokslo paslaptis. Tikrasis socialinės santvarkos mokslas, kurio paslapčių gojai niekuomet nežinos, parodytų visiems, kad vieta ir darbas turi išlikti tam tikrame rate, kad nepasireikštu žmonių kančių šaltinių, jei nesusiderintų auklėjimas su darbu. Eidamos tą mokslą, tautos ims noriai klausyti žydų
valdžios ir jų sudarytos valstybės formos. Šiandieną mūsų duota mokslui kryptis, mums į naudą eina. Tauta aklai tikinti spaudos žodžiu, dėl savo tamsumo, arba dėl to, kad mes tos tautos nariams galvas apsukom, pyksta ir puola visus visuomenės sluoksnius, kuriuos tik jinai laiko aukštesnius už save,
nes nesupranta kiekvieno visuomenės sluoksnio reikšmės.
Visuotinė ekonominė krizė. Tokia neapykanta dar labiau padidėjo kylant visuotinei ekonominei krizei, kuri sustabdo biržų darbą ir pramonės klestėjimą. Visais prieinamais mums keliais, auksui padedant, kuris visas mūsų rankose,
padarius visuotinę ekonominę krizę, mes išmesim į gatves ištisas darbininkų minias vieną gražią dieną Europos kraštuose. Tos minios apsilaižydamos puls lieti kraują tų, kuriems jos per savo nežinojimą pavydi nuo jaunų dienų ir kieno turtus joms bus leista tada grobstyti.
„Mūsų" nelies.
Mūsų, žydų, jie nelies, nes jų puolimo momentas bus mums žinomas ir mes būsime savuosius jau puikiai nuo minios puolimo aapdraudę.
Masonėrijos despotizmas - proto viešpatavimas. Mes įtikinome, kad progresas atvesiąs visus į proto viešpatavimą. Mūsų despotizmas toks ir bus, nes jisai
mokės įvairiais žiaurumais numalšinti visas suirutes, neramumus, išnaikinti liberalizmą iš visų valdžios ir draugijų įstaigų.
Masonėrijos vadų netekimas ir „didžioji" prancūzų revoliucija. Kai tauta mato, kad jai laisvės vardan yra daroma įvairių nusileidimų ir palengvinimų, ji
įsivaizduoja, kad jinai esanti valdytoja ir griebia valdžią. Bet žinoma, kaip ir kiekvienas tamsuolis, susitinka daug sunkumų; tada ima ieškoti vadų nesusiprasdama ir atiduodama nusižemindama savo įgaliojimus mums. Atsiminkite prancūzų revoliuciją, kuriai mes davėme „didžiosios revoliucijos" vardą:
jos veikimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji visa - mūsų rankų darbas. Nuo to laiko mes vedame tautas iš vieno nepasisekimo į kitą, kad jos nuo mūsų atsisakytų naudai to Didžiojo Siono kraujo Despoto, kurį mes ruošiame pasauliui. Šiandien mes, kaipo tarptautinė jėga, nenugalimi, nes puolant
vieniems, mus palaiko kitos valstybės. Neišsakomas gojų tautų akiplėšiškumas, šliaužiančių prieš jėgą, neapkentimas laisvos tvarkos nemėgimas, kantrumas prieš drąsų despotizmą - šit kas ruošia dirvą mūsų nepriklausomybei.
Nuo šių dienų prezidentų ir premjerų diktatorių jie kenčia; ir
todėl už todėl už nedaug jie sutiktų nuimti galvas dvidešimčiai karalių.
Slaptųjų masonų agentų vaidmuo. Kuo išsiaiškinti tokį reiškinį, tokį žmonių masių nenuoseklumą ir pažiūrą į įvykius? Šis reiškinys apaiškinamas tuo, kad tie diktatoriai šnibžda žmonėms per savo agentus, esą
valdžia savo blogais darbais kenkianti aukštiems tikslams - siekti tautų gerovės, jų tarptautinės brolybės, solidarumo ir lygybės. Žinoma, jiems nesako, kad toks tautų susijungimas turėsiąs atsitikti tik žydams valdant ir žydų valstybėje.
Ir štai žmonės teisia teisinguosius ir teisina
kaltuosius, vis labiau įsitikindami, kad jie gali kalbėti viską, ką tik nori. Todėl žmonės griauna viską kas gera ir kelia suirutes kiekviename žingsnyje.
Laisvė. Žodį „laisvė" žmonių draugijos stato prieš kiekvieną valdžią, net dievišką ir įgimtą. Štai kodėl mes įsiviešpatavę turėsime
tą žodį „laisvė" išbraukt iš žmonijos žodyno, kaipo gyvuliškos jėgos principą, jėgos verčiančios minias į plėšriuosius žvėris. Teisybė, žvėrys suminga sau kraujo prisigėrę, ir tuo metu juos lengvai galima geležiniais pančiais surakinti; užnert jiems ant kaklo grandines; bet jei jiems neduoda kraujo
pripusti, jie nemiega ir pykstasi.
Protokolas Nr. 4
Respublikos stadijos. Kiekviena respublika praeina keletą stadijų, arba laipsnių. Pirmoji stadija yra pirmųjų respublikos dienų dūkimas, blaškimasi į dešinę ir kairę, antroji demagogijoje, iš kurios gimsta anarchija,
vedanti būtinai į despotizmą, bet jau nepripažįstanti jokių įstatymų į viešą, bet todėl atsakingą despotizmą. Toliau visa tai pereina į bykokį slaptos mūsų organizacijos despotizmą. O tokia slapta organizacija veikia neceremoningai, prisidengdama skraiste nuo žmonių akių, stovėdama už įvairių agentų
nugaros, kurių pakeitimas ne tik nekenkia, bet padeda slaptajai jėgai iš tų pačių žmonių pinigų atlyginti saviesiems ilgai tarnavusiems ištikimiems agentams.
Viešoji masonėrija. Kas ir kaip gali sutramdyti nematomąją jėgą? O mūsų ta nematomoji jėga tokia. Viešoji masonėrija yra gera
tos jėgos ir jos tiklsų užuodanga. Bet tos jėgos veikimo planas net pati jos būklė, kad ir kai kuriems masonams, nekalbant jau apie paprastuosius žmonelius, bus niekados nežinomi.
Laisvė ir tikėjimas. Bet laisvė galėtų būti nekenksiminga ir išbūti valstybėje nekliudoma žmonių gerovei,
jei jinai išeitų iš Dievo principų žmonijos brolybei, lygybei, kuriai prieštarauja patys pasaulio kūrimo įstatymai. Tokiame tikėjime žmonės būtų valdomi parapijos galvų ir kitų dvasios ganytojų, klausydami Dievo paskyrimo čia, žemėje. Štai kodėl mums svarbu išplėšt iš žmonių širdžių tikėjimą, išraut
gojams iš proto patį Dievybės pradą ir vietoj jo įterpti aritmetinius išrokavimus ir medžiaginius patogumus.
Tarptautinė prekybos ir pramonės konkurencija, spekuliacijos vaidmuo. Kad gojų protai nespėtų galvoti ir viską pastebėt, reikia juos atitraukt į pramonę ir prekybą. Tuo būdu
visos tautos ims ieškotis sau patogumų, ir kovoje dėl jų nepastebės savo bendrojo priešo. Bet tam reikalui, kad laisvė visiškai suardytų ir sužlugdytų gojų draugijas, reikia pramonę spekuliacija paremti; šis daiktas reikalingas tam, kad pramonė, atitraukta nuo žemės, neišliktų kieno rankose ir
pereitų į spekuliaciją, t. y. į žydų sluoksnius.
Aukso kultas. Įtempta kova dėl viršenybės, ekonominio gyvenimo audros sudarys ir sudarė jau, puolusias dvasioje, atšalusias ir beširdes draugijas. Tos draugijos turės pilną antipatiją į aukštąją politiką ir religiją. Jų vadų bus tik
išrokavimas, apčiuopiamoji nauda, t. y. auksas, kurį jie ims iš tikrųjų garbinti dėl tų medžiaginių malonumų, kokių auksas gali duoti... Tada tik ne tarnauti gėriui, net ne dėl turtingumo, bet dėl vienui vienos privilegijuotų iš neapykantos žemosios gojų klasės eis paskui mus prieš mūsų konkurentus,
versdami šalin gojų inteligentų valdžią.
Protokolas Nr. 5
Sustiprintos valdymo centralizacijos įvedimas. Kokią administratyvinę valdymo formą galima duoti draugijoms, kuriose papirkinėjimai įėję į madą, kur turtai pasiekiami tik vikriais siurprizais negražiais būdais, kur
viešpatauja išdykimas, kur dorovė tik grasomomis priemonėmis ir kietais įstatymais tepalaikoma, bet ne laisvai priimtais principais, kur tautos ir religijos jausmai užtikrinti kosmopolitinių įsitikinimų? Mes sudarysim tvirtą valdymo centralicaciją, kad tuo metu visas visuomenės jėgas paimtumėm į
savo rankas. Mes mechaniškai sureguliuosim visus politinio gyvenimo veiksmus savo valdinių naujais įstatymais. Tie įstatymai pamažės atėminės visus palengvinimus ir laisves, kurie buvo gojų duoti ir mūsų viešpatija pasireikš tokiu praktiniu despotizmu, kad jinai galės visadfos ir kiekvienoje vietoje
numalšinti sukylančius ir protestuojančius gojus.
Mums sakys, kad tas despotizmas, apie kurį aš kalbu, negalęs sutikti su tuolaikiniu progresu. Bet aš jums įrodysiu antraip.
Kaip masonai valdžią užgriebs? Tais laikais, kai gojai žiūrėjo į viešpataujančius, kaip į dievo
valios valdymą, gojai kaip avinėliai klausė visavaldžių carų. Bet nuo to laiko, kai mes įsteigėm jiem mintį apie savąsias teises, tada jie pradėjo laikyti viešpataujančius asmenis paprastais mariais padarais. Patepimas dieviškumu nukrito carams nuo galvų žmonių akyse, o kai mes atėmės žmonėm Dievo
tikėjimą, tai valdžios galė buvo išmesta į gatvę kaipo minios nuosavybė ir mūsų paimta.
Be to, mokant valdyti minias ir asmenis gudriai sudaryta teorija ir gražiomis kalbomis, bendro gyvenimo taisyklėmis ir visokiais kitais vikrumais, apie kuriuos gojai kiek ko neišmano, priguli taip
pat mūsų administracinio proto specialybių, to proto, kuris išauklėtas analizu patyrimu, smulkiais sumetimais. Ir šiuo atveju mes neturime sopernikų. Vieni jėzuitai su mumis galėtų šiuo atveju lygintis. Bet mes juos mokėjome diskredituoti nesąmoningos minios akyse kaipo viešą organizaciją, patys
būdami su slapta, palikusiu patamsy organizacija.beje, ar ne vis tiek pasauliui, kas bus jo valdytojas ar katalikybės galva arba mūsų siono kraujo Caras; o mums, išrinktajai tautai, kaip tik čia ne vistiek yra.
Kodėl valstybės su valstybėmis nesutaria? Laikinai su mumis galėtų
susilyginti pasauliė gojų koalicija. Bet šiuo atžvilgio mes esame ramūs, nes jie jau per daug tarpusavy susipešę. Mes priešpriešomis pastatėme asmeninius ir tautinius gojų interesus, tikėjimo ir padermių neapykantą, kurią mes išpestėjome jų širdyse per dvidešimt amžių. Per tai nė viena valstybė
nesusilauks nė iš niekur pagalbos savo ištiestai rankai, nes kiekvienas turi galvoti, kad ėjimas prieš mus, žydus, nenaudingas jam pačiam. Mes per daug galingi, sumumis tenka skaitytis. Net nedidelės privatinės sutarties valstybės negali daryti, kad mes slaptai, tą sutartį joms darant ten
nedalyvautumėm.
Žydų išrinkimas. Mums pranašų pasakyta, kad mes esą paties Dievo išrinkti visą žemę valdyti. Dievas apdovanojo mus genijum, kad mes galėtumem savo tikslą pasiekti. Jei būtų genijus priešingoje pusėje, jis dar galėtų kovoti su mumis, bet gojus tokio genijaus nevertas.
Auksas - valstybės mechnizmo variklis. Juk gojų genijus ir pavėluotų. Visi valstybių mechanizmo ratai sukasi variklio varomi, kuris yra mūsų rankose, o tas variklis - auksas. Supratingų mūsų galvočių politinės ekonomijos mokslas seniai rodo kapitelio viršų.
Monopolija
prekyboje ir pramonėje. K ad kapitalas nevaržomai galėtų veikti, turi būti prekybos ir pramonės monopolija laisva; tas jau yra nematomos rankos daroma visose pasaulio dalyse. Tokia laisvė duoda pramonininkams politinės jėgos, o per tai bus suveržti žmonės. Šiandien svarbiau nuginkluoti tautas, negu
jas vesti į karą, svarbiau naudotis jų užsidegusiais geiduliais, nes jie eina mums į naudą, negu imti juos kiršinti.
Kritikos reikšmė. Svarbiausias uždavinys yra susilpninti visuotinąją proto kritiką, atpratinti gojus protauti, kad jie nesipriešintų, nukreipti proto jėgas šaudytis
nieko nereiškiančiais gražiais žodžiais. Visais laikais tautos,ir atskiri asmenys suprasdavo žodį vietoja darbo, nes jie pasitenkina išorine forma, retai kada pastebėdami ar įvykęs, ar ne, tas žodžio prižadas. Todėl mes įsteigsime rodomasias įstaigas, kurių nariai savo gražiomis kalbomis įrodinės
savo geruosius darbus progresui.
Mes savinamės visų partijų, įvairių krypčių liberalinę fizionomiją ir apginkluojame ja savo oratorius, kurie tiek kalbėtų, kad galų gale privestų žmones prie pailsimo nuo kalbų, ligi nusigręžimo nuo oratorių.
|
