hm. radau perlu visokiu apie sunu myzciojima. gal tiks kam.
"Tik nerekomenduoju šuniui neduot gert, kad nedarytų balučių Būtų didelė klaida. O šiaip ar taip, kame problema, jei ir padarys? Grįžę paimsit ir išvalysit, tačiau reikia pratint pakentėt, po truputį, nenorint rezultato per vieną
dieną. Na, prieš tai dar kilimais pasirūpint reiks, arba tiesiog neleisti šuns į kambarį su daiktais, kurie gali "sušlapti"..."
"Manau, turi reikšmės šuniuko veislė, pačio šuniuko charakterio tipas, lytis.
Ir dar manau, jei šuniukas įpras daryti kambaryje - tai šį reikalą ir
atlikinės namuose, manydamas, kad taip ir turi būti. Sakyčiau nereiktų ilgai žaisti su laikraščiais, nes po to šuniukas net ir nesiprašys į lauką, o visur ieškos tų "laikraštukų"."
"Suaugęs sveikas šuo visai nesunkiai iškenčia, jei vedamas 2 kartus per parą. Ir dargi, jei lauke blogas
oras, kai kurie mieliau dar pakentėtų, negu eitų po lietumi..."
"Išpindėjimas" - ne visai tinkamas terminas, kalbant apie šunį
Aš siūlyčiau truputį pakoreguoti šėrimo ir vedžiojimo grafiką ir nakčiai apriboti judėjimo laisvę, geriausiai būtų uždaryti į narvą. Po savim
nesišlapins."
"Mūsiškis vienas visiškai nustojo daryti namie tik kokių metų. Čia, iš dalies, žinoma, buvo ir šeimininkų problema - negalėdavom dažniau išvesti, nors vesdavom vos tik grįžę, prieš išeidami, kai pažaisdavo, kai jau ruošdavosi kažką daryti ir pan., t.y. kai būdavom namie
- pagal visas taisykles. Bet va kad ir 10-12 mėnesių, jau seniausiai visiškai pripratęs daryti lauke, karts nuo karto vis imdavo ir tūptelėdavo namie... Vieną kartą ant kompiuterio dėžės koją pakėlė
Viskas baigėsi, kai persikraustėme į kitą butą. Kaip ranka nuėmė."
"Pagauti didvyrį nusikaltimo vietoje ir nupurtyti už pakarpos (tai ne tik duos neigiamą skatinimą, bet ir pažemins jo socialinį statusą jūsų atžvilgiu), tačiau nemušti! Paskui labai gerai išplauti tą vietą visomis įmanomomis priemonėmis, kadangi į jau esantį "žymės" kvapą patinai reaguoja
refleksiškai.
Pastatyti patiną "į vietą", pažeminant jo statusą namuose kitų šeimos-gaujos narių atžvilgiu (uždrausti miegoti lovoje, šerti paskutinį, uždrausti bėgti į priekį įeinant į patalpas ar išeinant iš jų, einant su pavadėliu ir t. t.
Jei yra du patinai, išspręsti jau atsiradusią
problemą sunkiau, nes jie nuolat provokuoja vienas kitą (be to, šioje situacijoje pavojinga pažeminti vieno iš jų statusą kito atžvilgiu, nes tai gali pažeisti nusistovėjusią pusiausvyrą ir sukelti peštynes). Todėl kuo anksčiau pastebėsite tokius įpročius ir užkirsite jiems kelią, tuo geriau."
"kalbant apie visas šias problemas, galiu pasakyt tik vieną dalyką, šeimininkų apsileidimas ir nežinojimas, visi pradeda aiškintis ką ir kaip daryti kai jau jų šuo užmyža visus kampus, atsiprašant, o reikėtų skaityt forumus ir rinkt informaciją ne tada kai jau šuo namuose, o prieš tai.
Man asmeniškai didžiausia retenybė, kad šuo pridarytų namuose nuo kokių 3 mėn. amžiaus, jei tinkamai auklėsit, galų gale įsigysit narvą, nebus ir problemų.
Pvz. kodėl tiek daug žmonių nusiperka 1 mėn. amžiaus šuniukus...? Aš jau nekalbu apie neatsakingus veisėjus, dauguma žino apie to
veiksmo blogąją pusę, bet stengiasi iškišt šuniukus kuo greičiau, nes aišku nieks nenori papildomai jų prižiūrėti 3 ar 4 savaites, na o kas dėl naujų savininkų, jei tingisi ieškot informacijos internete (kadangi lietuviškos literatūros nėra), gali atvažiuot pas dresuotoją į aikštelę ir gaus
patarimą, ir tikiu nieks už tai pinigų neprašys.
Išvada tokia, kad reikia domėtis ir rūpintis iš anksto ir neturėsit didelių problemų. "
"Na, kai jau matydavau, kad šuo tuoj tuoj ką nors darys, tiesiog ištardavau komandą (tokią, kurią žadau naudoti tai pačiai paskirčiai ir
ateityje). Per kažkiek laiko taip ir susiformavo refleksas: išvedu į lauką, pasakau komandą ir šuo suvokia, kad jau reikia pradėti "darbą". Tai nieko naujo ir nepapasakojau. O vieną savo patiną pradėjau mokyti tokio dalyko 6 mėnesių. Ir puikiai sekasi, tačiau negaliu nuslėpti, kad tam turėjo įtakos
veislė bei charakteris - labradoras. Žinoma, galima tiesiog įpratinti, jog šuo vos išėjęs į lauką tuštintųsi, bet man labiau patinka pagal komandą. Mokyti niekada nevėlu."
"Skaitau ir galvoju.
Kodėl mes šunį vadiname protingu gyvūnu, bet kartu ir sakome - "nesupranta"?
Visur reikia sveiko proto.
Sutinku, kol šuo mažas - galima leisti beveik viską. Tegu daro namie, tegu graužia batus (juk galime labai brangius ir paslėpt, kad nepasiektų), tegu kaukia likdamas vienas (kaimynai diena galėtų ir į lauką išeit, pakvėpuot).
Na bet kartais atsitinka labai
nemalonūs dalykai. Žaidi žaidi, auklėji auklėji - rezultato kaip nėra, taip ir nėra.
Gyvenam naujame bute, po truputį atsiranda nauji daiktai. Vieną dieną nusipirkome naują čiužinį (lovos dar neturėjome), taigi pasveikinau save, kad turiu gerą intuiciją ir neišpakavom pirkinio.
Kiek
kartų jis darė ant jo - neprisiminsiu, vyras jau sakė išmes šunį pro balkoną. Jau ir patalynę buvo apmyžęs ir t.t.. Jau pradėjau įsivaizduoti, kaip mes kiekvieną mėnesį pirksim naują čiužinį, kai atsiras lova ir jis toliau taip darys.
Vieną dieną atėjau, vėl radau meno kūrinį, pakėliau
balsą ir gerai papurčiau.
Užteko - nuo to laiko viskas labai tvarkingai buvo atliekama balkone ant laikraštukų (arba kaimynams ant galvos).
Ir sakykit, kad nesuprato, nors ir veiksmas vyko praėjus laikui, po to kai jis buvo pridaręs.
Dabar mums 5 mėnesiai ir mes viską darome lauke.
Net nevalgom, kol neišeinam į lauką.
Vienžo - šuo supranta, ir ko puikiausiai.
(arba, skaitykime, kad jie, šunys, kaip ir žmonės - vieni protingi, kiti tiesiog gražūs)."
"Narvas turi būti tokio dydžio, kad šuo galėtų jame laisvai stovėti, apsisukti, atsigulti
išsitiesęs. Taksui reikia ne itin didelio.
Duosiu standartinį patarimą - pagalvokite, ar taisyklingai šuo šeriamas, ar negauna per daug "balastinių" medžiagų, kurios neduoda jokios naudos, tik apkrauna virškinimo traktą ir priverčia gerti daugiau vandens negu reikia. Be to, pagalvokite, ar
teisingas šėrimo ir pasivaikščiojimų grafikas. Pasistenkite prailginti ir suaktyvinti pasivaikščiojimus, kad šuo likęs vienas miegotų.
"
"šuo - ne žmogus.
šuo mąsto kitaip.
aš tau pasakysiu kas yra kankinimas.
kankinimas prie lenciūgo pririštą laikyti (nors 100
metrų lenciūgas).
kankinimas - grįžus po darbo namo, šuo prikakojęs, rėkti ant jo už tai ar bausti fiziškai - čia kankinimas šuns.
kankinimas - kai šuo ne narve, o laisvai jaunas bėgioja po butą ir aišku normalus šuo daug ką graužia, batus už 600 litų, plintusus, kėdes, fotelius,
kankinimas - rėkti ant jo už tai.
o narve - ne kankinimas - ten jo butas kol nera šeimininko, ar šeimininkas nenori su juo bendrauti, ten jo vieta, JO vienintelio, kur gali pasislėpti nuo kvailų neauklėtų vaikų, kurie atėję į svečius jį niurko! "
"Savo šuvą nuo pat atsivežimo
pratinau prie narvo, būtent ten jis sėdėdavo, kol aš uždirbinėjau jam maistui.
Nakčiai (padariau klaidą vieną kartą, ir to užteko) irgi uždarydavau, dabar šuva miega arba prie mano lovos, arba lovoj, prie kojų.
O nuo sekmadienio pradėjau nebegrūst jo į narvą, palikau - nes supratau, kad
jis jau įprato miegoti dieną, kol mūsų nėra. Taigi ramiai palikau namuose šunį, jis sąžiningai knarkė (pastebėjau tą eilinį sekmadienį, kad dienos metu šuva nedūksta ir snaudžia), ir.. jokių sugraužimų, jokių balų ir kakų, buvau didžiai sužavėta. Dabar šuva nebesėdi narve. Valio Eina ten, jeigu
pats to nori. Ir iškentėti tikrai gali. "
(iš
http://fauna.savel.org)
cia apie dominavima
Turbūt mėgstamiausia dresuotojų pokalbių tema - šuns elgesys gaujoje. Nuo to laiko, kai buvo
aprašyta vilkų gaujos hierarchija, šunų mylėtojai tarsi prarado loginį mąstymą, augintinių elgseną bei santykius su šeimininku jie vis aiškina remdamiesi dominavimo principais. Dažniausia sakoma: šuo neklauso - siekia gaujos vado statuso. Būtinai pabrėžiama: šeimininkas gaujoje privalo tapti alfa
lyderiu. Arba dar: šuns agresija šeimininko ir kitų šeimos narių atžvilgiu - tai būdas pademonstruoti viršenybę.
Šitaip traktuodami šuns elgesį, savininkai lengviau pateisina griežtas bausmes, kurių griebiasi nesusitvarkydami su šunimis. Šeimininkui atrodo, kad šuo vis grumiasi su juo dėl
gaujos vado statuso. Taigi dominavimo idėja tapo parankiausia, kai bandoma paaiškinti bet kokį netracininį, keistą šuns poelgį. O ir dresuotojai tokiu atveju gali atsipalaiduoti ir nebeieškoti naujų dresūros metodų.
Kažkieno pareikšta mintis, kad šuo iššoka pro duris pirma šeimininko arba
tempia pavadėlį, demonstruodamas savo viršenybę, tapo "absoliučia tiesa". Negana to, šuns nuolankumo ženklus (šokinėja ant šeimininko arba braižo jį letena) daugelis vadina gyvūno pastangomis dominuoti ir pataria kovoti su "negatyviu" elgesiu.
Minėta dominavimo idėja remiasi skubotomis
išvadomis, kurios susiformavo neįsigilinus į šunų elgesio priežastis. Juk galbūt šuo nepaklūsta ne todėl, kad ožiuojasi arba nemoka komandos, o todėl, kad apskritai stokoja motyvų ją vykdyti. Arba, pavyzdžiui, nevykdo komandos, nes tuo metu susidomėjo kažkuo kitu (pamatė katę ir "nebemąsto" apie
gaujos hierarchiją).
Jeigu šuniui užsegsite elektrošoko antkaklį ir, sukomandavę "Pas mane", pasiųsite impulsą - jis įvykdys komandą. Tačiau, perpratęs situaciją, šuo gali pradėti gudrauti - pabėgės ten, kur elektrošoko impulsas nepasiekia. Tuomet gali pasirodyti, kad šuns nepaklusimą
"suformavo" pats šeimininkas (negatyviai stimuliavo šunį). Daugelis šeimininkų taip elgiasi, naudodami griežtą antkaklį arba mėtydami į šunį grandinę, o juk šuns atsisakymas vykdyti komandą šiuo atveju neturi nieko bendra su noru parodyti šunišką viršenybę ir užimti gaujos vado vietą.
Taip pat atsitinka, jei šuo žino, kad po vienos iš penkių įvykdytų komandų gaus gardėsį ir galės grįžti prie to, ką veikė iki komandos - jis tiksliai vykdys komandą "Pas mane".
Tačiau mūsų atveju svarbu ne motyvai ir pozityvus stimuliavimas, o tai, kad aprašytoji situacija neturi nieko
bendra su šuns noru dominuoti.
Kuomet šeimininkai guodžiasi, jog augintinis siekia dominuoti, paprastai jie susiduria su augintinio neklusnumu arba agresija. Gali būti, kad šuo save laiko gaujos vadu, bet išties toks gyvūnas paprastai stovi ant žemiausio hierachijos laiptelio. Atkreipkite
dėmesį: dauguma tarnybinių šunų užima aukštą hierarchiją saviškių gaujoje, bet visiškai paklūsta dresuotojams, niekada nesielgia agresyviai.
Painiojama su dominavimu:
1. Agresyvus šeimininkui ir šeimos nariams.
2. Neklauso, tempia pavadį.
3. Šlapinasi ir tuštinasi
namuose, ypač šeimininko lovoje, ant jo daiktų.
4. Niokoja namus.
5. Šokinėja ant žmonių, braižo letenomis.
6. Nevykdo komandos "Pas mane".
7. Kaulija kąsniukų.
8. Spraudžiasi pirmas pro duris, stomia šeimininką.
9. Miega draudžiamose vietose (lova).
10.
Vagiliauja maistą.
Veržimąsi pro duris rašyčiau šių nesąmonių sąrašo priekyje. Kas sugalvojo, kad verždamasis pro duris augintinis siekia tapti lyderiu? Juk šuo nekantrauja sutrumpinti distanciją, išlėkti į lauką, pas draugus. Jis džiaugiasi tuo, kas bus lauke.
Kai augintinis elgiasi
keistai, atkreipkite dėmesį į dvi priežastis:
1. Šuo elgiasi taip, kaip tuo metu susiklostė aplinkybės.
2. Šuo elgiasi taip, nes niekas jo nemokė ir nebandė atpratinti nuo panašų poelgių.
Šuns dominavimo idėja pernelyg išpūsta. Siekiama įrodyti: vos šeimininkas taps gaujos vadu,
visos augintinio elgesio problemos savaime išsispręs. Ši mintis ne tik pateisina bausmes, dėl ko šunys tampa dar agresyvesni, nervingi, bet sumenkina komandų mokymąsi skatinant šunį, socializacijos svarbą.
Visa, kas pasakyta, neturi piršti minties, kad šunims, kaip gyvūnų rūšiai, nebūdinga
formuoti gaujos santykių. Gaujos santykių formavimas labai svarbus.
Dešimt paprastų tiesų apie šunis
1. Visus daiktus šunys vertina kaip žaislus (daiktai jiems neturi jokios simbolinės arba emocinės prasmės).
2. Šunys yra amoralūs, nesuvokia sąvokų teisinga-neteisinga, o
remiasi sąvokomis saugu-nesaugu.
3. Jie egoistai - nesistengia įtikti šeimininkui.
4. Šunų smegenys nedideli ir jų sandara paprasta - pasiduoda dresūrai tik operaciniam ir klasikiniam mokymui.
5. Jie - grobuonys (grobio paieška, persekiojimas, gaudynės ir dorojimas yra
užprogramuoti prigimties).
6. Šunys labai socialūs, prisirišę, sunkiai ištveria vienatvę.
7. Jų socializacijos laikotarpis labai trumpas - nepakankamai socializuotas šuo vengs nepažįstamų daiktų, situacijų ir net žmonių..
8. Šunys yra oportunistai, pavydūs kąsniukų rankiotojai -
jeigu kas ėdama, pastvers iškart.
9. Šunys sprendžia tarpusavio konfliktus gaujos ritualų pagalba.
10. Šunų pojūčiai labai išlavėję."
(is didysis suo)
"Šuo - vilkų giminės palikuonis, todėl jį stipriai valdo įgimti instinktai, o ypač kovos už kasdienį
būvį arba išlikimo instinktas. Gaujos nariai, paklusdami stipresniam vedliui, jaučiasi saugesni.
Kintant gyvenimo sąlygoms, šuo prisitaikė ir daug ką perėmė iš žmonių gyvenimo. Protingai išauklėtam šuniui vedlys ir gaujos vadas - jo šeimininkas. Jam paklūsta be išlygų, su juo ramus ir
patenkintas. O kas atsitinka, kai į namus parvedamas dar vienas įnamis arba paliekamas auginti kalės atsivestas šuniukas? Kai išbėgę į kiemą keturkojai "ima aiškintis santykius"?
Natūralu, kad vienas iš individų būtinai "ima valdžią" (kaip žmonės, tik formos rafinuotesnės). Dėl hormonų
poveikio dažniausiai dominuoja patinai, tačiau noras valdyti būdingas ir kalėms, ir vos prakutusiems šunyčiams - visiems gyviems padarams.
Savo viršenybę šunys įrodo tam tikra ritualine poza: palinkęs į priekį kūnas, pašiaušta ketera, uodega iškelta, jos galiukas virpčioja, ausys vos
vos atgręžtos atgal, letenos tvirtai remiasi į žemę. Žvilgsnis - ugningas, įsmeigtas į priešininką. Paskutinis, "mirtinas ginklas" - iššiepti dantys ir iš krūtinės gilumos duslus urzgimas. Šoktelėjęs lyderis uždeda priekines letenas ant priešininko sprando ir taikosi į kaklą - to pakanka, kad
nuolankusis pripažintų gentainio viršenybę. Šis nebežiūri priešininkui į akis - nuleidžia galvą, šiek tiek pritupia, o jeigu ir tai nepadeda - griūva ant nugaros. Išverstas pilvas - garantija išnešti sveiką kailį. Nugalėtasis blokuoja stipresniojo agresiją ir išsaugo save. Kitaip sakant, elgiasi
protingai, jei nori likti sveikas ir laisvas.
Nebūtinai lyderiais tampa fiziškai stipresni ar didesni šunys. Anaiptol! Laimi tvirtesnio būdo, atkaklesnis ir protingesnis. Galima papasakoti daug istorijų apie taksiuką ar foksterjerą, valdantį kiemo rotveilerius ar aviganius. Jei namie
laikote patiną ir kalę, patinas visada bus džentelmenas ir paprasčiausiai vengs konfliktų su kale (jis protu suvokia, kas yra tikrasis vadas, o kalei užleidžia pozicijas kasdienybės smulkmenose: turėti mėgstamų žaisliukų, pirmai ėsti ar glėbėsčiuotis su šeimininku). Prireikus ginti teritoriją,
šeimininką ar jo turtą, beveik visada iniciatyvos imsis patinas.
Suomių etologas E.Bergmanas pažymi, kad po teatrališko pozų demonstravimo beveik visada šunys išsiskiria draugiškai, rodydami pagarbų santūrumą. Lyderis turi pakankamai proto, kad neprovokuotų naujo konflikto, iš
prigimties jis nėra akiplėša. Tikras lyderis ramaus būdo, orus ir pasitikintis savo jėga, nesmulkmeniškas, tarsi spinduliuoja pasitikėjimą viskuo ir visais.
Medžioklinių šunų būriuose pastebima įdomi lyderio pozicijų kaita: vienas lyderis namie, o visai kitas darbe - medžioklėje. Šiuo
atveju šunys, matyt, pripažįsta medžioklio talentą ir leidžia jam aktyviai veikti, o namuose nusidirbęs vadas gali ilsėtis, tvarką palaiko kitas keturkojis.
Griežta bendruomeninė hierarchija šunų gyvenime dažnai reiškia ne tam tikrus laiptus (viršuje - vedlys, padėties karalius), o
greičiau socialinę nišą - vietą, kurią užima šuo. Šioji socialinė padėtis kartais įtvirtinama greitai ir visiems laikams, tačiau pasitaiko, jog kova už valdžią tęsiasi visą šunų gyvenimą. Ne visada jie riejasi kaip pašėlę, valdžios siekimas esti ir rafinuotas: nuolatinis pasalūniškas vienas kito
stebėjimas, persekiojimas, erzinimas ar net kiaulysčių krėtimas (gal to išmoko iš mūsų?). Išeitų, kad greta lyderio yra labai stiprus sublyderis, kuris tik ir laukia palankaus momento. Jis paklūsta lyderiui, tačiau valdo visus kitus silpnesniuosius, kuriais lyderis nė nesidomi.
Sublyderiai nuolat lavina fizinę ištvermę ir sumanumą. Sakykim, jis nori vado žaisliuko. Žinodamas, kad jėga jo neatims, "sukuria" gudrybių planą ir sumanumu ar klasta laimi varžybas. Taip "besilavindamas" kartais sublyderis paveržia valdžią, ypač jei lyderis senstelėjo ar apsirgo.
Susiklosčius grėsmingai situacijai, šuo lyderis stebi šeimininką ir laukia ženklo. Šuo kreipiasi į savo hierarchą ir juo pasitiki. Užteks žmogaus žvilgsnio ar komandos - veiks ryžtingai. Kai greta nėra šeimininko, šuo vadovaujasi instinktais, žinoma stengiasi neperžengti leistinų ribų, atremti
iššūkį protu, o ne dantimis. Protingai išauklėtas ir stabilios psichikos šuo žino, ar jis lyderis, ir kaip elgtis kiekvienu atveju. Blogiau su isteriškais, savo vietos po saule nerandančiais, perdėtai baikščiais ir kitokių nervinių sutrikimų turinčiais šunimis (tai kito straipsnio tema). "
irgi is didziojo suns.
