transcendeñtinis [lot. transcendens (kilm. transcendentis) — peržengiantis]: 1. filos. esantis anapus kokios nors sferos, anapus pasaulio; neprieinamas patyrimui; i. kanto filosofijoje — esantis už sąmonės ir pažinimo ribų („daiktas pats
savaime"); 2. mat. ↗ transcendentus.