Vaiko "pasirodymas" parduotuvėjė

Sveiki visiems!

Norėčiau su Jumis padiskutuoti ir sužinoti Jūsų nuomonę apie vaikų ir suaugusiųjų bendravimo ypatumus. Šiuo atveju paimsiu vieną konkretų pavyzdį, su kuriuo tikrai didžioji dalis yra susidūrusių: kartą apsipirkinėdama vienoje iš maximos parduotuvių pamačiau, kaip prie kasos isterikuoja vaikas ir prašo/maldauja tėvų, jog nupirktų šokoladuką. Tėvai vaiką visiškai ignoravo ir nieko nedarė, o vaikas ir toliau krito ant žemės, vartėsi ir žiauriai spiegė. Visas šis "pasirodymas" vyko tol, kol tėvai apsiprekino (apie 10 min). Žinoma, aš sugebėjau prieiti prie tos šeimos ir paklausti, ar Jūs nieko nedarysite, o jie man atsakė: tai viena iš mūsų auklėjimo priemonių.
Mano atžvilgiu, labiausiai užkliuvo ne vaiko, o tėvų elgesys. Kai kas pasakytų, kad ignoravimas tai puiki priemonė užkirsti kelią tokiems veiksmams, tačiau mano atžvilgiu - ne. Kaip manote Jūs?

Tegu isterikuoja, kai pamatys, kad isterijso prie nieko nepriveda nustos isterikuot.

As irgi ignoruociau jeigu taip issidirbinetu

Man irgi yra teke matyti toki vaizdeli, tik ne 10 minuciu trukmes, o minimum 20, gal net gi pusvalandi. Suprantu, kad jei kreipsi demesi i tokias isterijas vaikas gali suprasti, kad rekdamas ir ardydamasis visada pasieks savo ir tai nesiliaus. Suprantu ignoruoti 5-10 minuciu, nu bet pusvalandi....
Tiesiog neimciau tokio vaiko i parduotuve is viso.

Iš vienos pusės sutinku, bet kiek man teko susidurti su tomis isterijomis - tai ne visada šis planas išdega. O jei vaikas ima tai daryti reguliariai, vis tikėdamas, kad tėvams tai įkyrės ir laukia kada pasiduos? Ką tada?

Palikti namuose prie radiatoriaus pririsus

O tu, kaip užauginusi turbūt jau ne vieną vaiką, gal mums neišmanėliams patarsi, kaip reikėtų elgtis su tokiu vaiku?

Priminė keletą senesnių delfyje skaitytų straipsnių.. Mano nuomone, vaiko nereikia vestis apsipirkt, nebent jis toks mažas, kad negali vienas pabūti namie.. Tada ir problemų nėra, tačiau jei jau vaikas kartu, manau reiktų ignoruoti, marketingas prie kasų statomas taip, jog vaikai dar prie kasos nugriebtų patrauklių prekių, apeluodami į tėvų nesugebėjimą vaikui pasakyti "ne", o tas žviegimas irgi baisiai emociškai eina, paveikia tėvus, ir perka.. Sudėtingas toks ignoravimo būdo auklėjimas, bet manau ateityje apsiramins, vistiek žinos, jog nieko nepeš..

Nežinau net kaip pasielgčiau. Krestelčiau gerai :D Nors jaučiu iškart vaikų teisės prisikabintų :D

Deja, dar neturiu aš jų, bet planuoju per artimiausius metus :) Tiesiog jau nemažai laiko dirbu su vaikais globoje (jie man kaip vaikai, o aš kaip mama) tai turėjom ir mes įvairių situacijų kai buvo maži. Tiesiog mano patirtis ir žinios sako, kad ignoravimas padeda galima sakyti, tik patiems tėvams turėtų būti gana sunku, kai kas minėjo net 30 min pakęsti savo vaiko riksmus ir ašaras. Kitu atveju, būna taip, kad ignoruoji ignoruoji, tačiau vaikas nepasiduoda. Jokiu būdu nesakau, kad nėra išimčių ir pan. Na bent jau aš bandyčiau (bandžiau) ignoravimo nenaudoti ir dažnai didelės isterijos parodo, kad vaikas jau buvo gavęs nikius, kitaip tariant tėvai ankščiau darydavau kitaip. Gali būti, jie nemokė vaiko žodžio ne, o kai paaugo jau ir poreikis vaikų išaugo ir įkibti į jų prašymus tampa per sunku. Na ir žinoma, atsiranda nemokamas "pasirodymas". Žinoma, čia tik viena priežastis iš daugumos, jų tikra daug.
Pirmiausia stengčiausi jį suprasti, kur čia priežastis tikroji ir bandyčiau siūlyti variantą rinktis, pvz: "mamyte dabar negali nupirkti šokoladuką, tačiau kitą dieną tikrai galėsiu". Žinoma, tai gali nesuveikti (o tai būna gana dažnai, kai vaikas jau yra įpratęs gauti tą ir aną), tai tada imčiau kitų būdų, įspėčiau, kad toks vaiko elgesys man nepriimtinas ir jei toliau taip elgsis kažkas nutiks namuose (pvz ten statymas į kampą). Jei ir toliau neklauso, grįžusi namie įvykdau tai ką ir pažadėjau vaikui ir dar kartą primenu už ką. Čia žinoma yra jau kraštutinės priemonės, kai yra su vaiku pačioje pradžioje apsileidus.
Bent jau aš kai eidavau su vaiku į parduotuvę, tai visada įspėdavau ko iš jo tikiuosi ir įtraukdavo į pirkimo veiklą.
Aš manau, kad vaikai tiesiog nori, kad į juos tėvai reaguotu, bandytų juos suprasti, o tėvų ignoras vaikams parodo, kad jiems nerūpi jų jausmai (nesvarbu, kad taip nėra). Čia reikia daug kantrybės, laiko ir tikrai tai nėra lengvas kelias.
Beje, savo vaikus auginti manau tikrai lengviau, nei "svetimus" ;) Jiems labai svarbūs tėvai, jie juos myli ir tikrai nenori jiems nieko blogo. Rūpi jų jausmai ir tai, ką jie galvoja., tad manau tikrai lengviau užmegzti tinkamą ryšį, tik reikia laiko. Ko nepasakysi apie ne savo vaikus ;)

Sakyčiau, svarbiausia nuosekliai ir nuo mažų dienų pratint prie fakto, kad "ne" reiškia "ne", turėt stuburą ir nepataikaut vaikui bei nekaitaliot nuomonės nes nu taip gražiai pažiūrėjo paprašęs saldainio, tada ir isterijų mažiau bus.

Sutinku, kad nuo pačios pradžios reikia "pratinti" prie to, ko vėliau bus tikimasi iš vaiko. Tačiau, isterijos parduotuvėje rodo, kad klaida jau padaryta ir kažką reikia daryti.

O kodėl būtinai klaida ir kažką reikia daryti?
Kokie tėvai, toks ir vaikas.
Tad galbūt šie tėvai galvoja: o, manasis - su charakteriu vaikas - viską gyvenime pasieks. Neturi kažkokių kompleksų, gėdos jausmo.

Galbūt vaikai specialiai taip ugdomi: rėk, skelbk apie save pasauliui, nors aš nereaguosiu, kas nors sureaguos. Ir prieina kokia moteriškė su užuojauta vaikui ir nepasitenkinimu tėvams.

Jei per daug nekompleksuoti tėvai dėl kitų reakcijos ir nedirglūs jų nervai garsams - ignoravimas gera ir suprantama strategija.

Jei tėvų tokia reakciją į tai ir tokiu būdu auklėja "stiprų" vaiką - na nežinau nežinau. Tokiu būdu tėvai vaiko nemoko "kultūros" ir žmogiškumo, kad reikia atsižvelgti ne tik į save bet ir aplinkinius. Tokiu elgesiu manau ugdomas būtų ne "stipraus charakterio vaikas", o išpuikęs ir pan. Čia tik viena iš versijų.Taip, aš sutinku, kad kitiems tėvams galbūt vienodai rodo, ką tas vaikas daro parduotuvėje, jiems nėra gėdos jausmo ir t.t. Taip, iš dalies tėvų reakcija parodo dalį savęs. Va čia ir yra viena iš tėvų klaida - jie nenori kalbėtis su jais ir gaišti laiko "nesamonėms". Geriausia ir lengviausia užmesti ignorą, nusileisti jiems arba patys pradeda isterikuoti. Žinoma, čia tik mano nuomonė ir patirtis. Ignoras yra gerai, bet tikrai ne visose situacijose

Vaikas vaikui nelygus. Vienas elgiasi santūriai, kitas emocingai.
Vaikas dar tik mokosi reikšti emocijas, yra šioje srityje žalias. Tad ir daro tai kaip sugeba, tėvai ir reaguoja į tai taip kaip sugeba, mano esant teisingiausia.
Jei tėvai būtų krestelėję už tai, ar irgi būtum prie tėvų priėjus, ar toje situacijoje jau nusprendus nesikišti?

Aš nekaltinu tėvų dėl jų elgesio, aš tik sakau kaip galima elgtis. Taip, vaikas mokosi reikšti savo emocijas ir jo autoritetas yra tėvai. Manai, kad priėjusi ir paklaususi aš įsikišau į jų reikalus? Aš jiems nieko neaiškinau, tik paklausiau, nes tai kažkiek liečia ir mane, todėl man neatrodė, kad tai labai privatu. Jei būčiau pradėjusi aiškinti, ką ir kaip daryti - taip sutinku, tai jau įsikišimas. Na jai pradėtų "austi vaiką kaip reikalas" galbūt ir įsikiščiau, nes negalėčiau žiūrėti kaip skriaudžiamas vaikas.

Kiek tai liečia tave?

Aš asmeniškai negaliu to "įkišti į skaičių rėmą", tačiau galbūt mane liečia iš socialinės sferos. Bet to aš nelaikau pagrindiniu faktoriumi.

Turi daug teorinių žinių, mąstai logiškai, bet gyvenime viskas yra 100 kartų sudėtingiau ir ne visada pasiteisina. Net jeigu su vaikais nuo gimimo elgsies pagal visas auklėjimo taisyklių knygeles, vistiek kils konfliktų ir tai yra visiškai normalu. Vaikas bando ribas, kas jam leidžiama, o kas ne. Ir jis turi jas pajausti.
O ignoravimas nėra parodymas, kad vaikas tėvas nerūpi, tai parodymas, kad isterijomis nieko nepasieksi (ir neturėtų pasiekti - tėvai turi būti tvirti ir nuoseklūs savo apsisprendime). Ir tu teisi dėl to, kad didesnės ir ilgesnės isterijos kyla tada, kai tėvai anksčiau kažką darė kitaip ir nusileido panašioje situacijoje. Bet tėvai irgi žmonės, kartais klysta, todėl vienu ar kitu būdu reikia grįžti "į vėžias".

Pirma nusistatom, kas yra "vaiko skriaudimas".
Europos sajunga su savo debiliskais istatymais ir konvencijom pasieke tai ka turim.
jei as savo laiku buciau lupt negaves, galbut dabar sedeciau kalejime, ar buciau dinges be zinios.Vakarai demokratijoj gyvena jau daug metu. Kiek gyvenam mes - nezinau, nes nepatenkintus saudo guminem kulkom...
as savo vaikams esu pasakes - kol 18 neturit, visi protestai baigsis kaip prie Lietuvos Respublikos Seimo. Vaikas be to kad turi teises, dar turi ir pareigas....