Visą laiką laimingas?

Prisiminiau ištrauką iš "Matricos", kai programa aiškina, kad iš pradžių buvo sukurta idealus visuomenės modelis, kuriame visi žmonės gyveno laimingi, be rūpesčių, bet jis nepasiteisino.
Kaip manote, kas būtų, jei žmonės neturėtų jokių rūpesčių, jiems nereikėtų spręsti jokių problemų? Ar tikrai rojus būtų rojus žmonėms?
Juk ir psichologai aiškina, kad žmonės bręsta įveikdami krizes, problemas. Ar žmonių asmenybės tobulėtų, jei viskas visada būtų gerai?

Jeigu viskas butu gerai, zmones dar labiau pasinertu i puikybe ir savanaudiskuma, nebeliktu supratimo, uzuojautos ir pan dalyku, tikrai tik isbandymai, sunkumai vienija, skatina tarp pusavio supratima, parama, tobulejima, panasei kaip slifuojamas deimantas blizga labiau del tokio gyvenimo be rupesciu ir pan. mano manimu viskas tik pablogetu

auksinis posakis "Drauga pazinsi nelaimeje" tad manau jei visi laimingi vaiksciotu, tai nerastu bendros kalbos, neturetu apie ka bendraut, nebent pastoviai girtis koks as laimingas, kaip man gerai sekasi ir t.t. nelaimes mus suartina, is ju mokomes, nemanau kad zmogus tobuletu egzistuodamas vienoje dziaugsmo ekstazeje...

yra toks posakis: jei nebutu blogio, nezinotume, kas yra geris. Manau, kad jis tikru ir siuo atveju. Jei zmones neturetu jokiu problemu, jie nevertintu to, kad jauciasi laimingi, nes tiesiog nezinotu, kad gali but kitaip.

Būtų manau kaip skandinavijoj, ten žmonės šiaip gerai gyvena, nepalyginsi su lietuviais, valdžia viskuo pasirūpina, jei ne valdžia tai visokių organizacijų begalės, bet patys skandinavai, šalti, užsidarę, Švedijoj savižudybių skaičius labai didelis, nes jaunimas neturi ko siekt gyvenime, tėvai pakankamai pinigų turi vaikam ir dar anūkam. Taip kad nebus tokio idealaus visuomenės modelio, nebent užprogramuotų visus būt laimingais, kitaip jei ne materialūs dalykai išveda iš vėžių - tai dvasiniai.
O dėl brendimo žmogaus, tai priklauso koks tas "viskas gerai" jiem. Bręst bręstų turbūt, bet turbūt labai nežymiai, jei iš vis bręstų.

Manau gyvenimas be rūpesčių ne ilgai trukus taptų nuobodus ir mes nesugebėtume tinkamai vertinti tos gerovės ar gerų dalykų, kurie gyvennime paprastai ateina po sunkesnio periodo. Tik susidorojimas su problemomis žmogų sustiprina ir brandina.

grizkit i realibe zmones

Nesamonė būtų..

Nemanau,kad zmogus ,neturedamas jokiu rupesciu ir jokiu problemu ,butu laimingas Zmones tokie jau sutverimai,kad visada del kazko suka galva,kazka galvoja,kazkuo rupinasi....O jei atimti is ju malonuma galvoti-kokia cia gali buti laime?Juk mes ne kopustai,kurie tiesiog styrancios darze galvos,kuriose nieko mastancio ir su ziburiu nerasi

Jeigu nebūtų blogų dienų, nemokėtume vertinti gerų.

Problema tame, kad daug žmonių nemoka įvertinti "ko nors" kada tai gaunama lengvai, ar be rūpesčių. Bet tą derėtų mokėti - kaip ir nuolat siekti "geresnio varianto" negu yra dabar.

Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurie žmonės net visai apsidžiaugtų jeigu būtų tokia "pasaulio pabaiga" ar "sunkmetis" - nes tada jie priverstinai įvertintų tai ką turi - ir labiau džiaugtusi tuo kas yra.

Jei tikėsim psichologų aiškinimu (kurį tu pateiki) tada stovėsim vietoj.

Jeigu viskas būtų tobula, tai nebūtų kur augti ir tobulėti, beliktų tik nusižudyti.

jeigu viskas būtų tobula, tai apsidairyk, gal jau rojuje :D

tai beabejo, pvz.kiek daug laimingų benamių vaikšto.. aš vis galvodavau kad jie ten maisto ieško, ne .. pasirodo - laimės..

o aš vis galvodavau, kodėl gi benamiai nesižudo..

kai tau pasidaro viskas px, gyveni tik sia diena, koks tikslas zudytis?

o koks tikslas tada gyvent?

Gyveni, kad gyventum. Miršti, kad gimtum.

visa laika laimingi buna tik susituoke