Ką žinai apie Viešpatį Jėzų Kristų ?

Sveiki. Esu tikintis ir įtikėjau aš 2009 Ispanijoje. Nenoriu, kad čia kas nors vaidintu ar tiesiog kažkaip įžeidinėtu kitus čia busimus forumiečius . Tiesiog, man įdomu, ką jaunimas žino apie Jėzų Kristu, apie biblija ir evangelija. Gal tarp mūsų tarpo atsirastu kokie krikščionys, kurie yra savo gyvenimą paskyrę Viešpačiui. Dauguma sako, kad žino apie Jėzų Kristų viską, bet paklausus, ką būtent, ne vienas iš paklaustųjų susimasto ir ... pasimeta, nes tiesiog nežino, ką atsakyti. Mokykloje, manau jau senai apie tai nekalbama, o visiems yra kalama į galvą, kad mes mūsų kilme iš beždžionių, kas visiškai priešinga, tam kas parašyta Biblijoje.
Taigi klausymas būtų toks: Ar Viešpats yra tau pirmoje vietoje? Ir ar esi krikščionis?
Tik prašau nemaišykite, katalikų su evangelikais. Taigi, pažiūrėsime, kaip gyvena mūsų tautiečiai.

Žinau tik tiek, kad daug ko nežinau ir mokslas nepaaiškina jo buvimo, taip kad.

O ar norėtum pažinti Jėzų, kaip savo geriausia draugą, ir aplamai ar tave domina tai. Nes dauguma žmonių pasirenka geriau, alkoholį, rūkymą, visokius stabus, bet tik ne pati gyvaji Viešpatį.

Būtų neblogai kaip geriausias draugas, jei būtų materialus, bet gaila, kad taip neišeina :/

Man priimtinas tik gnostikų Jėzus.

O, puiku, dar vienas ganytojas atėjo savo avelių bandos ieškot... Tik dar vieno fanatiko čia ir betrūko...

Jėzus pasakė: Lk 9,23 O visiems Jis kalbėjo: "Jei kas nori eiti paskui mane, te išsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Ką nori tuo pasakyti. Kad jeigu tu pastatysi Viešpati pirmoje vietoje, tau Jis padės, ir Jis pradės rūpintis tavimi. Pavyzdys esu aš. Prieš trys savaites spalio 6 aš vedžiau. Nei aš nei mano žmona, neturėjome darbo, pinigų taip pat. Vestuvėms irgi nieko neturėjau, bet Viešpats man pasakė ir pažadėjo, kad iškels nuostabias vestuves. Likus mažiau nei savaitei, keli žmonės paaukojo mums pinigus, ir aš nusipirkau žiedus, batus, kostiumą visiškai pilną, ir tiesiog vestuvės buvo labai nuostabios. 1 Jn 4,8 Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė

Priešpilnis. Paaštrėjimas tam tikrų įstaigų pastoviems klientams. :]

Kaip viešpats tau galėjo pasakyti ir pažadėti? Tu ką? Su juo kalbėjai? Viskas aišku tada su tavim

Koks dvasingumas... Batai, kostiumai, žiedai... O jei aš jį pastatysiu pirmoje vietoje, ar gausiu naują namą?
Tokias siekiamybes ir bendruomenes laikau analogui liaudyje žinomu kaip "juodieji magai". Vietoj tariamo dvasingumo dengiatės materija ir jos siekiate, ir ji tampa kaip įrodymu, jog va - įtikėk į jėzų ir bus nauji kėdai.
Smirda sektos kvapais.

Tiesiog, noriu, kad visi kurie yra čia pažintu Viešpatį Jėzų Kristų, nes Jėzus yra pasakęs: Mk 16,15 Jis tarė jiems: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinėjai. Mt 28,19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.

Taip, Jėzus yra pasakęs, jeigu mane pastatysite pirmoje vietoje, aukščiau visų kitu, ir Jn 14,14 Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, bet reikia prašyti su tikėjimu.

Ir kokiai bendruomenei priklausai?

Jokiai, nepriklausau. Man nereikia bendruomenių ir bažnyčių. Mes patys esame bažnyčia. O tu kokiai?

Jokiai. Daug šeimoje psichinių sutrikimų buvo? Gal teta/dėdė, proseneliai, seneliai sirgo psichinėmis ligomis?

Kodėl būtina turėti stabą, nesvarbu, ar tai degtinės butelis, ar Jėzus? Kodėl "stabas" negali būti tiesiog žmogiškumas, vidinė ir išorinė harmonija, gerumas, nuoširdumas ir t.t.? Žmogiškumo sąvoka iš tiesų nedaug kuo skiriasi įvairiose religijose (neskriausti kitų, gyventi taikiai su savim, nevergauti daiktams), kas gali objektyviai nustatyti, kuris kelias į dievą yra tiesesnis?
Man atrodo, kad kiekvienas savyje nešiojamės kažką, ką galima vadinti dievu, tiesiog išoriškai pasirenkam visiems suprantamus tikėjimo raiškos būdus ("va, aš einu į bažnyčią, vadinasi, esu tikintis"), tačiau ar tikrai to reikia? Jeigu viskas, kas kalbama apie dievą, yra tiesa, tai jam visiškai nesvarbu, kiek mes keliaklūpsčiaujam prieš altorių, jis ir taip žino, kad mes tikime.
Kai žmonės daro gerus darbus kitiems, nepataikauja savo silpnybėms, kažkodėl niekas nepuola jo vadinti tikinčiu, religingu. Tai gal visa tai ir nėra susiję būtent su tikėjimu, o gerumas sklinda iš pačio žmogaus nepriklausomai nuo jo ryšio su dievu?

Priversk kvaili melstis dievui, tai jis kakta prasiskels :D

:D:D:D

Nepyk, bet tu kvailystės pavyzdys. Vestuvės nėra dviejų žmonių gyvenimo esmė. Šventė trunka porą dienų, gyventi reikia n metų.
Pinigus aukojo ŽMONĖS, o ne dievas (nors galėtų, juk jūs jiems irgi aukojate).
Įdomu, kaip toliau gyvensit, ar irgi žmonės aukos?
O šiaip juk visai nesvarbu tie batai ir vestuvės, svarbiausia tai, dėl ko tuokėtės. Jei jau pasikliaujat dievu, tai prašykit ne pinigų, o meilės, sutarimo, supratimo, kantrybės vienas kitam.
Amen.

Kodėl būtina turėti stabą, nesvarbu, ar tai degtinės butelis, ar Jėzus? Kodėl "stabas" negali būti tiesiog žmogiškumas, vidinė ir išorinė harmonija, gerumas, nuoširdumas ir t.t.? Žmogiškumo sąvoka iš tiesų nedaug kuo skiriasi įvairiose religijose (neskriausti kitų, gyventi taikiai su savim, nevergauti daiktams), kas gali objektyviai nustatyti, kuris kelias į dievą yra tiesesnis?

Man atrodo, kad kiekvienas savyje nešiojamės kažką, ką galima vadinti dievu, tiesiog išoriškai pasirenkam visiems suprantamus tikėjimo raiškos būdus ("va, aš einu į bažnyčią, vadinasi, esu tikintis"), tačiau ar tikrai to reikia? Jeigu viskas, kas kalbama apie dievą, yra tiesa, tai jam visiškai nesvarbu, kiek mes keliaklūpsčiaujam prieš altorių, jis ir taip žino, kad mes tikime.

Kai žmonės daro gerus darbus kitiems, nepataikauja savo silpnybėms, kažkodėl niekas nepuola jo vadinti tikinčiu, religingu. Tai gal visa tai ir nėra susiję būtent su tikėjimu, o gerumas sklinda iš pačio žmogaus nepriklausomai nuo jo ryšio su dievu?